Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2019    
 
 

Tarpušvenčio Tatrai


Data: 2019-12-25/12-31

Tradicija tapusi Ąžuolų kelionė į Tatrus. Šiemet teko pirmą kartą joje sudalyvauti. Dalyvių buvo kaip reikiant daug. Oras nebuvo pats puikiausias. Vieną naktį ir didžiają dalį kitos dienos siautė stipri pūga. Į kelionės galą išsigiedrijo ir pasimatė kokioje nuostabioje vietoje mes jau kelias dienas gyvenom. Smagu buvo Kalėdų proga pamatyti TIEK daug sniego ir jame pasivolioti. Įsimintiniausias kelionės patyrimas buvo toks:
...Kai išeini naktį į tualetą, nusileidi apsnigtais laiptais ir brendi į gilią gilią pusnį, kuri lyg tavo akyse didėja, o vėjas ir sniegas iš visų šonų mėto. Ir pareina mintis į galvą ,,gal jau reikėtų iškvėpti...?". Tada iškvėpi ir po kurio laiko ta pati mintis. Tai tiesiog nusprendi vos ne bėgti iki šilto namelio su tualetu, nes nesigaus normaliai kvėpuoti. Ir tik įėjus pro duris, kaip išnėrus iš vandens. Atgauni kvapą ir jau nusiteikinėji kelionei atgal. Jei dabar nuo vėjo pliūpsio negaliu kvėpuoti, prisimenu tą pūgos naktį, kai ėjau į tualetą su savo sportbatukais kažkur Tatrų platybėse...
-Saulė
Taigi, buvo gūdi gūdi žiema ir aš plavinėjau tarp to, ką veikti ir ko neveikti. Kol apsisprendžiau, kad reikia važiuoti ir pagaliau keliauti į kalnus. Jau buvo antrasis kartas, antrasis išvažiavimas į kalnus ir aš nekantravau ir raminau save, kad kompanija susirinks gana padori ir savęs nestokojanti. Savęs nestokojanti? Nežinau, tiesiog galų gale važiuojam su mašina ir viskas idealu. Sėdžiu su Gaisva gale ir mes dainuojam visokiausias dainas. Atrodo viskas būtų praėję taip paprastai, tačiau kone džiaugiausias dalykas yra tai, kad sniego nebuvo tiek kiek pirmą kartą todėl mūsų žygiai ir paprasti pasivaikščiojimai buvo patys tikriausi. Man, kaip pirmą kartą einant, buvo turbūt vienas įdomiausių jausmų, kad einam tokia nuošale, kad bet koks skersuotas kojos padėjimas privers tave nugarmėti nuo viso kalno. Na ką jau čia apie tas smulkmenas… visa drąsa prasidėjo lipant ledo siena, nes tada buvo turbūt baisiausia. Kai pagalvoji, atrodo dar drąsiau viskas, kai leidiesi tiesiog nugara ir nežiūri, tačiau vis tiek kažkas atrodo pasikeičia giliai viduje. O ramiausi ir geriausi bei sočiausi buvo tie ramūs vakarai slėnyje, nes atrodo privalgyti ir gerai išvargus pailsėti yra pats geriausias jausmas. Tik aišku dar klausimas kodėl tas nuovargis toks stiprus? Kai paprastai neatrodo, kad daug savęs atidavei ten, o krenti kaip epušės lapas į lovą ir smingi į patalus kaip kūdikis.
-Alanas

Į viršų