Valčių žygis Palūšėje

Laikas: 2016-10-01-02
Vieta: Palūšė
Dalyviai: Linas, Akvilė, Marius ir kiti

2016 m Spalio pradžioje, kaip ir pernai, buvo suorganizuotas plaukimas valtimis Palūšėje, miestelyje, esančiame Lietuvos ežerų krašte, netoli Ignalinos. Jau rudenėjant lapai nusidažo įvairiomis spalvomis, tad tą rytą jau vykstant iš Kauno vingiuotais Aukštaitijos keliais buvo galima grožėtis rudeniškais vaizdais. Lapuočiai ir spygliuočiai bėgo pro mašinos langus, o drėgna kelio danga buvo nuklota kritusiais spalvotais lapais. Tuoj pat išlindus iš miško, atsivėrė vaizdas į nedidelę Lusių ežero prieplauką.
Viso buvo keturi ekipažai, keturios valtys, šešiolika ryžtingai nusiteikusių žygeivių – irkluotojų, prisikrovusių kuprines maisto, palapinių ir šiltų drabužių, kadangi laukė vėsi rudeniška naktis ežero saloje. Neilgai trukus po atvykimo, oranžinė, pagal išvaizdą daug mačiusi valtis aptrintais šonais, pavadinimu „Morka“ jau slydo ežero paviršiumi atsilikusi nuo kitų trijų ekipažų, visa vingiuodama lyg girta, kadangi išalkusiems jos irkluotojams labiau rūpėjo tie sausainiai kuprinėse negu lyg sutemų pasiekti nakvynės vietą. Netrukus pakilo stipresnis vėjas, vėsus ir rudeniškas, bet nekliudoma pavienių debesų vis dar iš po vasaros šilta saulė neleido vėjo kandžiojamiems irkluotojams visai sustirti. „Morka“, vis dar vingiuodama ir laviruodama pro ežero pakraščių žoles ir lelijų lapus pamažėle vijosi jau nutolusias kitas valtis, kai aplinkui liko tik nendrės. Pasiklydome? Ne, žygeiviai nepasiklysta! Nedideli upeliai ir susiaurėjimai jungė vietovėje išsibarsčiusius ežerus, tad jais, lyg beržų bei pakrantės žolių uždengtais labirintais irklavome nuo vieno ežero prie kito. Pakrantėse galėjome matyti ir apgriuvusias trobas ir sutvarkytas poilsio bazes, po nendrynus braidančius žvejus, konkuruojančius su vietiniais paukščiais dėl laimikio. Ir dėl vietos po saule... „Morkai“ jau dugnu braukiant vieno siauro upelio dugno akmenis, priešais save išvydome gulbių šeimą, o pastarosios „tėvas“ grėsmingai išskleidęs baltus sparnus artinosi link mūsų su keturiomis atžalomis užnugaryje. Valtis ir paukščiai būtų sunkiai prasilenkę siaurame upelyje, ypač su tokiu pastarųjų nusistatymu prieš nepageidaujamą oranžinį įsibrovėlį. Laimei kuprinėse buvęs maistas nukreipė upelio šeimininko dėmesį, ir tuo išbarstę duonos likučius paukščiams vikriai prasiyrėme ir nuplaukėme aukštyn upe, lydimi vis dar nepatiklių šeimynos žvilgsnių.
Valties apačia jau lietė šaltus dar šaltesnio upelio dugno akmenis. Teks stumti. Išlipę bridome skaudžiai gaivia srovele vilkdami „Morką“ su visais daiktais, kai už kito upės vingio išvydome lygiai taip pat kojas vėsinančius kito ekipažo narius, bevelkančius savąją valtį, žalią, ir lygiai tokiais pat „pavargusiais“ ir nudaužytais šonais, kaip ir mūsiškė. Pasiekę vandens malūną padarėme pertrauką, kadangi reikėjo sukaupti jėgas ir pernešti valtis per kelią, kuris mus skyrė nuo kito ežero. Viską stebėjo gana draugiškas kaimo šunelis pražilusiu snukiu. Deja ne, negalėjome jo pasiimti kartu, kad ir kaip jis prašėsi ir stengėsi įšokti valtin. O gal jis tik dešros norėjo...
Užkandome ir nepraėjus dešimčiai minučių vėl nesunkiai yrėmės nuo saulės raibuliuojančiu ir lygiu ežero vandeniu, kuris, deja, neilgai toks buvo. Toliau teko įveikti mišką ir upelio vingius, pilnus išvirtusių medžių bei šakų, o kai kur net pernešti valtį per nugrimzdusius medžių kamienus. Kliūtis įveikę jau buvome prie pat salos, kurioje turėjome nakvoti. Nustoję irtis dreifavome ežero viduryje, supami absoliučios tylos. Aplink nebuvo miestelių ar namų. Buvo galima įsiklausyti į tyvuliuojančio ežero bangeles, tyliai lūžtančias į valties korpusą, net išgirsti vienos kitos rudens dar nenugalabytos musės zirzimą ir pasimėgauti besileidžiančios saulės šiluma.
Metas švartuotis. Sukrovę savo mantą pakrantėje ir palikę valtis nedidelėje nišoje tarp nendrių, suskubome statyti palapines. Visi buvome išalkę. Ramus vakaras praėjo šnekučiuojantis prie laužo, o alkanus skrandžius nuramino iš ežero pasemtame vandenyje išvirti makaronai su sūriu ir mėsos konservais. Naktis buvo giedra ir žvaigždėta, tad prieš miegą sėdome į valtį ir nusprendėme pasiirstyti visiškoje tamsoje aplink salą, naviguodami nendrynuose ir bandydami rasti kelią atgal į stovyklą, kur ir nakvojome palapinėse. Vėliau užslinko debesys, pradėjo lyti. Palapinės neleido sušlapti vėsią naktį, o ryte nenoromis išsiropštėme iš guolių, išsėmėme lietaus vandenį iš valčių, užkandome pusryčių, o miške rastų aviečių lapų arbata tonizavo kelionei atgal į prieplauką, kurią pasiekėme jau įdienojus.

Linas