Biržų regionas – „prasmengančios žemės“ kraštas

Laikas: 2016-04- 02-03
Vieta: Biržai ir jo apylinkės
Dalyviai: Agnė, Giedrius, Justina, Laura, Orinta, Romas, Simona, Vytautas.

Buvo ankstus ir saulėtas balandžio antrosios rytas, kai du ekipažai su šaunia aštuonių smalsuolių kompanija pajudėjo Biržų link. Apie šį miestą ir jo apylinkes teko girdėti pačių įstabiausių dalykų, todėl be proto magėjo viską pamatyti ir pačiupinėti patiems.

Vos atvykus, mus pasitiko šeštadieninis miesto šurmulys. Nieko nelaukdami nuskubėjome į turizmo informacijos centrą, kur turėjome puikią galimybę pasiskaityti apie šiose apylinkėse taip žymias karstines įgriuvas, susipažinome su jų susidarymo priežastimis ir eiga, galėjome iš arčiau pasižiūrėti į požeminį klodą, pamatyti visas požemines uolienas ir gruntą iš arti. Toliau smagiu žingsneliu patraukėme prie siaurojo geležinkelio komplekso, o iš ten - tiesiai į Biržų tvirtovės arsenalą. Ši nepaprasto grožio pilis, įkurta LDK bei ATR didikų Radvilų iniciatyva dar XVI a., savu laiku buvo kietas riešutėlis aplinkiniams priešams ir, be abejonės, tikras Radvilų pasididžiavimas. Šiandien čia įkurtas Biržų krašto muziejus “Sėla”, galintis pasigirti puikiomis etnografinių kūrinių, tose apylinkėse gyvenusių žinomų žmonių veiklos įamžinimo ekspozicijomis, paveikslų parodomis, tvirtovės arsenalo archeologiniais radiniais. Visą ekspozicijos turinį taip pat praplečia ir ją pagyvina interaktyvios detalės bei animuotas Biržų tvirtovės šturmas (XVIII a.), kuriam nelieka abejingų.

Šis muziejus mus taip įtraukė, kad nė nepastebėjome, kaip pralėkė kelios valandos, todėl suskubome keliauti toliau, pėsčiųjų tilto per Širvėnos ežerą link. Jis, beje, yra laikomas ilgiausiu pėsčiųjų tiltu per ežerą Lietuvoje: jo ilgis siekia net 525 metrų. Vienareikšmiškai sutikę, kad tai yra viena gražiausių pirmosios dienos vietų, nusprendėme trumpam pasilikti šioje vietoje ir ramiai papietauti. Toliau mūsų laukė itališkų vilų stiliaus rūmai, viena gražiausių romantizmo laikotarpio dvarų rezidencijų Lietuvoje - Astravo dvaras. Šis statinys yra uždaras lankytojams, todėl pasigrožėję jo fasadu ir nepriekaištingai sutvarkytu parku, leidomės tolyn. Priešaky mūsų laukė 12 km ilgio kelias iki stovyklavietės, tačiau pakeliui nusprendėme paįvairinti savo kelionę ėjimu per siaurus takelius, dar neišmintus miškus ir pelkes. Komandos vadas Romas viliojo mus vietinės ir abejotinos reikšmės piliakalniu. Neturėjome kitos išeities, nes smalsumas galiausiai paėmė viršų: jį pamatysime dabar arba kada nors, kai vėl būsime šiame krašte. Prasibrovę pro visus bruzgynus galiausiai jį radome: ramų ir susigūžusį, beveik nustebusį nuo šitiekos malonių lankytojų. Jis padovanojo mums nuostabius vaizdus su vingrios upės slėniu ir leido šiek tiek atsikvėpti.

Toliau ėjome iki Kirkilų kaimo ir ten esančio apžvalgos bokšto. Buvome apstulbę nuo neįprastos tokiam statiniui formos ir konstrukcijos. Vakaro žaroje jis buvo panašus į milžiniško Trojos arklio siluetą, paliktą laukinėje gamtoje nuolat palydėti saulę poilsiui. Netrukus galėjome įkopti ir į pačią viršūnę, iš kur gėrėjomės pasakiškais Kirkilų kraštovaizdžio draustinio vaizdais, po mūsų kojomis pabirusiais karstiniais ežerėliais.

Saulė buvo jau prie savo laidos pabaigos, todėl turėjome skubėti susirasti tinkamą stovyklavietę. Pasirinkome gūdžią miško tankmę, į kurią, akivaizdu, nė pats monas nebuvo įžengęs. Netrukome greitai įsikurti ir apsiprasti: laužo spragsėjimas ir kvapas, karšta vakarienė, Vyto gitaros skambesys ir šmaikštūs pokalbiai po žvaigždėmis nusėtu pavasario dangumi. Jei reikėtų pasakyti, kaip įsivaizduoju jaukų vakarą gamtoje, tikriausiai, jis būtų būtent toks. Visiems pasisotinus ir prikirtus kepintų zefyrų, keliavome pailsėti. Vyto gitara dar ilgai skambėjo miško tankmėje ir masino naktinius miško padarus.

Ryte mus vėl pasitiko saulė. Netrukom papusryčiauti ir toliau patraukėm suplanuotu maršrutu. Sugrįžome atgal į Kirkilus prie vakarykščio apžvalgos bokšto daugiau apsidairyti po kraštovaizdžio draustinį. Oras pasitaikė nuostabus ir gamta buvo pilna gyvybės. Po pasivaikščiojimo tarp karstinių ežerėlių ir gamtos stebėjimo, vėl tęsėme savo žygį. Dabar mūsų tikslas - pasiekti Mantagailiškių dvarą ir jo kaiminystėje esančiame miške žymiausius karstinius urvus. Plentas mums akimirką pasirodė vėl per daug lygus, todėl nusprendėme iš jo išsukti, "kirsti kampą" per nežinomas teritorijas, suartus laukus, pelkes ir krūmynus. Viso žygio metu mus nuolat lydėjo smagūs ir įdomūs pokalbiai bei dainos, todėl net ir pats didžiausias "kampo kirtimas" nė vieno neišgąsdino.

Kuomet priėjome Mantagailiškių dvarą, čia radome tik pastatų liekanas. Šiuo metu dvaras yra rekonstruojamas ir galutinį jo variantą ko gero galėsime išvysti tik po kelerių metų. Tačiau šalia plytėjęs miškas mūsų nenuvylė: vos į jį įžengus, viena po kitos sekė didesnės ar mažesnės su gamta puikiai susiderinusios karstinės įdubos, pasidabinusios mėlynomis žibuoklėmis ir pavasarine žaluma. Mus stebino karstinių olų gausa: Barsuko, Karvės, Geologų ir kitos olos, kiekviena su savomis atsiradimo legendomis, paslaptimis ir žavesiu. Tai buvo paskutinė mūsų numatyta lankytina vieta, todėl atėjo metas grįžti atgal į Biržus, o iš ten laukė kelionė į Kauną.

Po šio žygio Biržai ir jo apylinkės nė vieno nepaliko abejingu. Būna, kad kartais aplankius kokį nors miestą, gali praleisti ten nemažai laiko, tačiau nepajusi nieko ypatingo, jei miestas neturės savo auros. O Biržai ją turi. Ir jeigu manęs kas nors paprašytų ją apibūdinti, atsakyčiau, kad ji panaši į baltąją miesto pilį, ilgiausią tiltą per ramybe dvelkenčius ežerus ar miškus ir laukus, kupinus karstinių ežerėlių, įdubų bei olų.

Simona