Kovo 11-oji. Trijų sostinių žygis

Laikas: 2016-03- 11-13
Vieta: Vilnius - Kernavė - Kaunas

Ankstyvo pavasario rytą, Vilniuje, ant Neries kranto, mus pasitinka du žilstelėję jaunuoliai. Kauniečiai. Pasveikina susirinkusius paminėti svarbią Lietuvos istorijoje datą, pasipasakoja apie savo praeities žygius Nerimi sovietų okupacijos laikais ir supažindina su Prano Žižmaro legenda. Pranas Žižmaras, be kitų nuopelnų, iš lenkų okupuoto Vilniaus leidosi į kelionę baidare į tuometinę "Nepriklausomąją" Lietuvą - Kauną.

" Kas iš mūsų vilniečių atsisakytų pirmą kartą nuvažiuot Lietuvon? Nieks. Nuvažiuoti Kaunan yra mūsų svajonë. Jeigu katras iš mūsų turi progos aplankyti Nepriklausomąją ir ta proga nepasinaudoti, iš pagraužimo ir savęs kaltinimo neturi kur dėtis."

Ir aš, pamatęs progą perplaukti Nerimi nuo Vilniaus iki Kauno, bijodamas savigraužos, užsibrėžiau sudalyvauti.

"Jau temsta. Šaltas vakarys papučia stačiai mums į veidus. Neris
ima banguoti. Bangos pasidaro tokios didelės, kaip šipuliuką mėto. Taip pat „neužmiršta“ mûsų ir lietutis. Iškart pamažu, bet kuo toliau, tuo smarkiau ima raižyti mūsų veidus."

Pirmą dieną lengvai lijo. Vylėmės, jog įsidienojus nustos, deja - nuolatos prausė mūsų veidus. Miesto betoną ir tiltus palaipsniui keitė gamta. Šaltis kando pirštus, ir pirštines į sausesnes pasikeisti norėjosi kas pusvalandį. Tolėliau už Vilniaus, prasidėjo "smagiausias" ruožas - vingiuose baidares supo bangos, niekas nepraplaukė neaptaškytas. Kitiems reikėjo ir sustoti, vandeniui išsisemti. Visur lydėjo gražūs Lietuvos peizažai. Medžių viršūnės skendėjo debesyse. Dar neištirpusios ledo lytis baltavo krantuose.

"– Dziadzka, daloka Zaviasy? – paklausiau gudiškai krante stovintį
ûkininkà.
– Ješče, panok, 18 kilometrou, – atsako.
– Dziakujim, – ir plaukiam toliau.
Kilometrą paplaukėję pamatom ūkininką prieš srovę stumiantį
laivelį.
– Alo! Daloka Zaviasy?
– Try kilometry!
Na ir suprask žmogau! Per dešimtą minučiū padarėm 15 km, kuriuos mes vos per pusantros valandos pajėgiam įveikt.
Sutemsta mums visiškai. Nors pirštu akį verki. Toliau plaukti negalima.
Katastrofa neišvengiama. Kairėje pamatom kaimą.
– Vyrai, krantan"

Sparčiai temo. iš tolo girdisi rasto, ar tai akmens šniokštimas, nors prieblandoje jau toli nesimato. Praplaukiam neplanuotai sustojusią kanoją su 4 keleiviais.
-Kas nutiko?
-Apvirtom ,- šaukia nuo kranto.
Nusprendžiam išlikti budriais ir aplenkinėjam kiekvieną įtartiną bangelę ant vandens paviršiaus. Pagal planą dar lieka 15km dienai, bet žinia apie nesėkmę pasiekia žygio vadą ir tai, kad stovyklą rengsim anksčiau. "Iškart už tilto". Vingis po vingio, tilto nematyti.Jau visai sutemę. Upėje matom plaukiantį botą. Nepagavę jo, surinkame plaukiantiems už musų ir jie sėkmingai jį sužvejoja. Sužinom, kad apvirtusi kanoja pametė botą ir irklą. Pastarojo neradome. Tolimas žiburys pasirodo tėra kažkieno troba Priekyje išsišakojimas. "Kairę ar dešinę?" Nusprendžiam laikytis dešinės. Ryte paaiškėjo kad tai tebuvo tik sala. Automobilių žiburiai nubrėžia juodame horizonte tiltą. Sušalę, pasiekiam stovyklą, kurioje jau spirga laužas. Blogos žinios - vakarienė ir puodai liko apvirtusioj kanojoj, o jos keleiviai stovyklą įsirengė vietoje, kad išdžiūtų. Valgėm kas ką atsinešę ir dalinomės ką turėjom. Tebūnie palaiminta ta dalyvė, kuri pasiėmė dešrelių laužui. Kai kurie dalyviai sako nebegalintys tęsti žygio. Šlapi, sušąle glaudžiai apsupę laužą džiovinomės pirštines, drabužius, miegmaišius. Komforto sąvoka pasikeičia. Viena mergina mums perskaito savo mėgstamos knygos ištrauką. "Išsigelbėjimas visai nebetoli" įsirėžia fragmentas. Gili, su mintimi, pavadinimas pasimiršta...

"Tuoj ir Kernavė. Išlipam krantan. Mažos mergaitės gano karves.
Paklausiam, ar daug Kernavėj lenkų. Atsako, kad yra. Jos irgi mokančios lenkiškai. Imame ruoštis aplankyti Kernavę. Prie kranto pasirodo uniformuota asmenybė. Paprašom kartu nusifotografuoti. Mielai sutinka. Jau ir yra mūsų nuotrauka su pirmu sutiktu šauliu. "

Po skūpaus miego lietui barbenant į palapinę, išaušta kitas rytas. Atkeliauja puodai. Pavalgę sočius pusryčius ir išgėrę karčios arbatos, judame toliau, su mintimi jog už vakar dieną reikės "atidirbti". Oras dėkingesnis, sausos rankos džiaugiasi ir tvirčiau laiko irklą. Vidurdienį priplaukiam Kernavę. Paskubomis užlipame į piliakalnį, parymojame. Nusifotografuojam.
Likusią dieną upė buvo rami ir lengva.
Sutemose iš toli matėsi dūmai nuo laužo. Raudonas žiburys mum rodė kelią. Vienam krante dūmijo "Achemos" kaminas, kitame - mūsų stovykla. Vakaras buvo giedras. Spindėjo žvaigždės ir ryškus Jupiteris. Šerkšnas aptraukė drėgną palapinę. Po sočios vakarienės guliau miegot, šiltai apsirengęs ir įsisukęs į du miegmaišius. Naktį prabudęs įsivaizdavau kad fabriko gaudesys yra šiaurės vėjas, ir aš esu vienui vienas. Subruzda kolega. Na, ne vienas.

Ryte, nusikračiau nuo miegmaišio šerškną ir užsidėjau apšąlusius akinius. Žolė buvo pasidengusi šerkšnu, vanduo buteliuose užšąlo. Dangus buvo giedras ir spigino saulė. Įsėdus į baidarę irklai jautėsi sunkūs. Nepraėjus nė minutės rankos prašė pailsėti. Tik po gero pusvalandžio, kraujas vėl pradėjo plūsti į raumenis. Saulei šildant, teko atsilapoti drabužius ir mėgautis netikėta Kovo šiluma. Neries vingiai buvo platūs ir ilgi. Dažnai susikabinę su kitom baidarėm plūduriavom pasišnekučiuodami ir dalydamiesi vaišėmis, bei mėgaudamiesi vaizdais. Jonava pasirodė dar nepabudusi, retas praeivis į mus pažiūrėdavo, berods tik vienas atsakė į mojavimą tuo pačiu. Už Jonavos, krantuose namelių skaičius pradėjo tankėti ir supratom esą netoli Kauno. Pamatęs pirmuosius tiltus supratau, kaip arti tikslo esu. Finišavome prie Vilijampolės-Petro Vileišio tilto, popietę. Netikėta, kaip viskas greit baigės, nes tikėjausi kaip ir praeitas dienas irtis iki sutemų. Diena dar toli gražu nepasibaigus, dar tiek galima būtų nuplaukt! Bet šiam nuotykiui atėjo galas.

Ačiū KTU žygeivių klubas „Ąžuolas“ ir vadui Romas Lukas už nuostabų žygį, organizavimą. Žygio dalyviams už šypsenas ir tai, jog buvo kartu. Ačiū kolegai Robertas Liekis už stiprią ranką irkluojant ir vietą palapinėj - be tavęs būčiau prapuolęs!

Ištraukos iš knygos “Debesų Karžygys“ 112 psl.: „BAIDARĖMIS IŠ VILNIAUS Į KAUNĄ“

Marius Giedrius