Tranzuojam į vandens parką

Laikas: 2013-01-4/6
Vieta: Druskininkai; Punia
Dalyviai: Jonas, Audrius, Greta

Vieną trečiadienį nusprendėm atgaivinti seną tradiciją – tranzavimą nusiprausti į kokį nors vandens parką. Pasirinkom Druskininkus ir penktadienį ryte pradėjom tranzuoti nuo Garliavos. Šalta, šlapia, niekas nestoja, šalimais skalija trys vietiniai šunys. Galiausiai sustoja pro šalį važiavęs pažįstamas, pametėja iki Alytaus. Po kiek laiko sustoja vietinis, važiuojantis iki Druskininkų priemesčio. Bet mes matyt jam patikom, todėl nuveža iki pat vietos. Pereinam kurortą, kuris labai gražus net blogu oru. Druskininkų vandens parkui, nepaisydami smagių vandens pramogų, dedam minusą, nes į spintelę kuprinę grūsti reikia koja, geriausia – dviem. Žygeiviškai mantai sutalpinti spintelės nepritaikytos.

Išsiprausę įsikūrėme miške šalia sniego arenos. Nenorėjom pabėgti toli nuo upelio, todėl girdėjom nuo arenos sklindančią muziką, veikiančius prietaisus, mašinas, bet tai netrugdė laužui liepsnoti, košei virti ir dainoms skambėti. O kai nutilo arenos garsai, skaitėm Jono pasiimtą knygą.

Kitą dieną nutarėm tranzuoti iki Punios miestelio, kuriame yra vienas gražiausių Lietuvos piliakalnių. Sunkiai sekėsi ištranzuoti iš Druskininkų, todėl bandėm įvairią techniką – vaikinai slepiasi šalimais stotelėj, aš tranzuoju, neišdegė. Tada ėjom į degalinę, o ten jau lengvai įkalbėjom, kad mus visus pavežėtų. Prie Punios ir aitvarą palaidyti spėjom. Netyčiomis apsukom du ratus apie apylinkes, laipiojom ant Nemuno ledų, ten palikom žymę - išmindžiojom žodį ąžuolas. Dar ėjom pas vietinius vandens prašyti, kur kreipėmės, ten įsileido, kadangi vandens netrūko tai vakare ir arbatos, ir kisieliaus gausiai prisivirėm. Knygą įpusėjom, gulėmės vėlai, kėlėmės dar vėliau. Vienas žmogus vandens buvo į stiklainį pripylęs, grįždami ryte jam tą stiklainį gražinom. Buvom nusprendę, kad reikia tranzuoti visiems kartu. Pavyko ir pirmyn, ir atgal tranzuojant neišsiskirstyti, paimdavo visus tris. Su šviesa spėjom grįžti į Kauną.

Greta