Žygis Vištyčio regione

Dalyviai: Žilvinas (vadas), Indrė, Vytas, Bunjamin, Justina, Mindaugas, Karolis, Milda

Tai buvo žygis, kuriame galėjom jaustis labiausiai stebimi. Tik pradėjom žygį Vištytyje, mus užkalbino pasieniečiai, teiravosi, ką veiksim, kur eisim. Draugiškai trumpai pabendravę mes patraukėm savo keliu palei Vištyčio pakrantę. Ėjom neskubėdami, darydami nesąmones, lipdami į medžius, supomės sūpynėse ir t.t. Na, taip, kaip ir normalu tikram ąžuoliečiui. Pietų metu sustojus prie nedidelių kapinaičių ant kalvelės mus vėl susitiko pasieniečiai. "O jūs mūsų nematėt?" jie sako: "mes tai jus matėm einančius". Pasirodo buvom stebimi ir patys to nepastebėjom. Nuo pasieniečio akies matyt taip paprastai nepabėgsi, nors mes ir nesistengėm.
Papietavus keliavom toliau miško takeliais. Kadangi neskubėjom, atėjo metas susiimti - pradėjo temti, o mes dar nebuvom pasiekę nakvynės vietos. Tik visai sutemus priėjom potencialią vietą, tik reikėjo dar patikrinti, ar bus įmanoma prieiti prie vandens. Nuėjom apsižvalgyti su Žilvinu. Padarę išvadas, kad bus gerai, traukėm atgal prie kelio, kur mūsų laukė draugai (prie pat vandens nakvoti negalėjom, nes buvo pelkėta). Beeinant dar susirodė, kad gal pasieniečiai stovi, bet paskui supratom, kad ten kažkas raudoną prožektorių tiesiog turėjo, kuris iš tolo atrodė kaip mašinos stabdžių šviesos. Vis dėl to, daugiau pasieniečių nesutikom. Susiradom vietą nakvynei ir smagiai praleidom vakarą pavalgę labai skanaus laužo plovo ir sugriuvę visi prie ugnies. Kitą dieną nusimatė mažiau ėjimo, tačiau tempas nebuvo greitesnis, nes tokiai kompanijai susirinkus neįmanoma be įvairiausių nesąmonių. Taip pat bandėm pakilti arčiau Dievo ant bažnyčios pastolių, bet kunigas supyko. Matyt, mums mirtingiesiems tik toliau ant žemės voliotis galima. Žygis buvo "vainikuotas" Vilkaviškio kebabais. Pilnais skrandžiais ir gera nuotaika grįžom namo.
-Justina.