Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2017    
 
 

Greitoji pagalba prancūzams

Laikas: 2017.09.04-10
Vieta: Lietuvos pasienis su Kaliningrado sritimi
Dalyviai: Jonas (Pagelba) ir Liepa-Julija

Viskas prasidėjo, kai Ąžuolų viedaknygėje 2017-09-02 atskriejo laiškas iš varlių šlaunelių valgytojų krašto. Napoleono palikuonys laiške lakoniškai užsiminė apie savo idėją keliauti kiek įmanoma arčiau EU išorinės sienos su Karaliaučiumi arba dabartiniu Rusijos federacijai priklausančiu Kaliningrado anklavu.
Toliau skaitant kreipimąsi FB, paaiškėjo, kad jie netrukus pabaigs kelionę Lenkijos pusėje. Keliaujant Lietuvos pusėje SKUBIAI reikalinga pagalba – žmogus, mokantis lietuvių kalbą, pakalbinti vietinius sutiktus kelyje žmones. Mūsų bičiuliai, Napoleono palikuonys, darą kokią tai pasienio dokumentiką. Jie jau buvo sutarę su kažkokia mergina iš VUŽK dėl vertėjavimo, bet ją užklupo negandos, ir varlių šlaunų mėgėjai liko ant ledo.
Panagrinėjęs šoklųjų priešų kelionės FB profilį „SERKO“, sužinojau, kad Karaliaučiaus pasieniu pirmąjį kartą jie keliavo autostopu dar 2015 metais. Tos kelionės metu jie neturėjo vertėjo lietuviškoje sienos pusėje. Tad tiesiog keliavo mėgindami prakalbinti vietinę fauną prieš savo kameros objektyvą. Nereikia būti Nostradamu, kad atspėtum, kaip jiems sekėsi bendrauti.
Linksmai turėjo atrodyti scena, kuomet nutyla balto pieno čiurkšlės sukeltas garsas cinkuoto kibiro dugne, ir galvą nuo žalmargės pilvo atkėlusi moterėlė vietoje „gera diena“, „padėk Dieve“ ar panašaus pasisveikinimo išgirsta karštos bulvės akcentą ir geriausiu atveju galbūt laužytą „laba diena“...
Toliau studijuodamas vyno ir perpelijusių sūrių šalies vaikų 2015 m kelionės po Lietuvos provinciją užrašus skaitau išvadas: lietuviškasis pasienis su Kaliningrado sritimi nuo lenkiškojo skiriasi kaip diena nuo nakties. Žmonės čia baikštūs, aplinka beveik nepakitusi nuo sovietmečio. Sunkiai sekasi užmegzti dialogą.
Po šimts pypkių! Bet juk tai NETIESA!
Neilgai trukus sukunkuliuoja patriotinis virdulys manyje. Pradedu jausti aiškią pareigą BŪTINAI pakeisti svečių patirtį LIETUVOJE.
Skambinu „laisvo grafiko“ ąžuoliečiams. Reikės gi žygiuoti ne savaitgalį, o darbo dienomis. Susidomėjusių nedaug. O laikas tiksi. Tad atidėjęs visus artėjančios kasmetinės parasparnių kelionės į Prancūzijos-Italijos Alpes pasiruošimus, kraunu kuprinę dar vienai kelionei. Šį kartą visai neplanuotai, bet su tikslu kardinaliai pakeisti svečių patirtis įgytas 2015 metų kelionėje.
Susitinkame vadinamajame tripolyje. Taške, kur susikerta trys valstybės. Rusija, Lenkija ir Lietuva. Jausmas labai savotiškas. Apskritime aplink riboženklį Rusijos torto išpjova apipaišyta draudžiamais ženklais. Neva tai atsistojus atbėgę pasieniečiai gali uždaryti į kaliūzę pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Sakyčiau palikta puiki atrakcija turistams. Savotiška apklausa. Nes už kokių 10 m ant aukšto spygliuotos tvoros kuolo stovi kamera su mirksinčia raudonos spalvos lempute... Kažkaip šioje vietoje aplanko tas nenusakomas žmogiškosios būties beprasmybės vaizdinys... Kuriam įvardinti trumpai pritaikysiu ko gero daugeliui jau girdėtą pasakymą: "Nėra žmogaus – nėra problemos".
Tripolyje mes praleidome pirmąją nakvynę. Iki išnaktų šnekučiavomės apie kelionės idėją. Naujieji mano bičiuliai, Napoleono palikuonys, lietuvio akimis vertinant, keistoku savo stiliumi nori savo studijų metus praturtinti savotiško stiliaus kino dokumentikos kūryba. Tam jie pasiruošę pakankamai skurdžiai. Vertinant tiek žygeivišką ekipiruotę, tiek jų vaizdo bei garso įrašymo techniką. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tikri naivuoliai.
Tema, sakyčiau, pasirinkta visai įdomi ir intriguojanti – pasienyje gyvenantys žmonės. Jų jausmai, istorijos, likimai laiko tėkmėje.
Reikėtų dar pridurti, kad šį kartą varlių mėgėjai išsiruošė atsitiktinai ar tai specialiai visai prieš pat taip garsiai „purvasklaidos“ informavimo priemonių regione linksniuojamų Rusijos Federacijos drauge su Baltarusijos Respublika organizuojamų karinių ZAPAD-2017 pratybų. Daug bauginančių nuomonių teko prisiklausyti iš artimos aplinkos, kuomet prasitardavau apie tai, kad keliausiu su nepažįstamais prancūzais pasienio ruožu, kur tuo metu abipus sienos stovi išrikiuotos karinės žudymo mašinos.
Teko girdėti net tokią mintį: "o kas, jei visus tuos iš ko paėmei interviu, atėję Rusai sukraus į gyvulinius vagonus ir pasiųs plačiojo Sibiro kryptimi?" Ponai, bet gi laikai keičiasi. „Į tą pačią upę neįbrisi...“ Nėra nieko blogiau, kaip gyventi su nuolatiniu nerimu ir baime.
Nesinori politizuoti. Nepamirškime, kad šio žygelio tikslas – pakeisti mūsų svečių susiformavusią nuomonę 2015 metais, kuomet jie keliavo šituo pačiu maršrutu.
Pradžioje Vištytis. Pakalbinome čia keletą piliečių. Vienas ponas, pradžioje kritikuodamas dabartinę santvarką, užklausus apie tai, kur padėjo savo santaupas, atvirai prisipažino, kad sugriuvus sovietmečiui tiesiog nemokėjo, kaip elgtis su pinigais...
Kalbiname dar bent penketą žmonių miestelio centre. Susipažįstame su vietiniu „džigitu“. Tasai aprodo savo arklius, smulkiau papasakoja savo gyvenimo liūdną istoriją. Išsiskiriant dar užrašo savo tel. numerį. Jei kokios bėdos užkluptų...
Toliau patraukiame link Kybartų. Savotiškas provincijos miestelis, dar sąlyginiai netolimoje praeityje garsėjęs antra pagal dydį Carinės Rusijos geležinkelio stotimi.
Tiesa, pakeliui į Kybartus pasidaliname į dvi komandas. Pirmoji su kamera ir automobiliu pasilieka. O antroji autostopu ir diktofonu tikisi sužvejoti įdomų pašnekovą. Neilgai trukus jau sėdime pasieniečio su daug žvaigždžių ant pečių automobilyje. Žvaigždutės sufleruoja, kad mus veža kiek daugiau išsilavinęs ir platesnį požiūrį turintis asmuo. Neapsirikome. Netrukus užsimezga smagus pokalbis. Kapitonas išsuka iš kelio norėdamas mums parodyti vietą kur matosi Karaliaučius. Taip bediskutuojant, privažiuojame Kybartus. Užsiminus apie mūsų „legendarinio“ prezidento Smetonos bridimą per upelį, vairuotojas su malonumu nuveža į naujai sutvarkytą, dar šviežiu moliu ir lietaus vandeniu kvepiančią prašalaičiams lankytis pritaikytą paskutinio Antano žengto žingsnio tėviškėje vietą.
Šiek tiek pasivaikščioję po senąją geležinkelio stotį sutinkame komandą su kamera. Dar tik pirma diena, o jau atminties laikmenos beveik pilnos. Svečiai nesitikėjo tokio žmonių gausaus kalbėjimo prieš kamerą. Pasitarę vieningai priimam sprendimą, kad tikslingiausia atminties laikmeną pirkti mažoje privačioje Kybartų elektronikos parduotuvėlėje. Taip paskatiname vietinį versliuką bei turime dar vieną pokalbį.
Nusipirkę 1 tb laikmeną tiesiu taikymu traukiame į Kybartų biblioteką. Ten krauname išsekusias kameros baterijas, duomenis perkeliame į naująjį kietą diską. Po truputį įsivažiuoja pokalbis bibliotekoje su ponia Irena Bacevičiene ir jos drauge. Kalbam daug ir įvairiomis temomis.
Po kurio laiko šneka pasisuka apie tarpukario Lietuvą. Ponia Irena pasakoja, kad jau daugelį metų kovoja už brolių Jono ir Juozo Vailokaičių atminimą. Negirdėjusiems apie legendinius tarpukario brolius, trumpai galiu užsiminti, kad tai buvo vieni iškiliausių ir didžiausią teigiamą įtaką besikuriančios Lietuvos valstybės ūkiui ir pramonei padarę lietuvių kilmės verslininkai. Netrukus bibliotekoje sutiktos moterėlės mums neprašant užkaitė arbatą ir ėmė iš lentynos traukti vaišes, kurios ko gero buvo padėtos tik ypatingiems svečiams.
Biblioteką palikome tarsi pirmąją Komuniją priėmę vaikai. Jautėsi kažkoks tai pakylėjimas. Mes viso labo tik ketinome atlaisvinti vaizdo laikmenas kameroje ir pasikrauti akumuliatorius. O netikėtai užsikūrė toks pašnekesys, kad bibliotekos languose šviesos negeso tarsi kokio poezijos vakaro proga. Tarsi mums kas iš anksto būtų užsakęs tą popietę.
Antrosios dienos nakvynę vienbalsiai pasirinkome daryti negyvenamame pastate. Dėl savotiškos aplinkos, ir auros, kurią turi daug dešimtmečių skirtingus istorinius laikmečius pragyvenusios sienos. Netrukus tokį ir radome. Tai Prapuolenių kaime stūksantis, tarpukaryje pradžios mokykla buvęs, vėliau atėjus sovietams, tiesiog daugiabučiu virtęs, o dabar jau visiškai negyvenamu patapęs, vis dar savo didingą praeitį menantis raudonų plytų namas. Apie namo istoriją mums papasakojo jame rasti dokumentai ir ryte čia malkų pasirankioti atklydęs buvęs paskutinis jo gyventojas.
Kitą dieną pasiekėme Kudirkos Naumiestį. Naujai įrengtoje parapijos namų valgykloje visai netikėtai prie pietų stalo pakalbinome kleboną. Vėliau dar lankėmės Lietuvos himno autoriaus muziejuje. Kitoje gatvės pusėje esančio privataus muziejaus entuziastė mums papasakojo apie jau nebeegzistuojantį Širvintos miestą ir jo tragišką likimą. Sutikti baigiamųjų klasių mokiniai pasirodė labai patriotiški, paklausus ar neketina emigruoti jie visi vienbalsiai tvirtino savo šaknis planuojantys leisti Lietuvoje. Paklausus, kaip vertina tvyrančią įtampą artėjant karinėms pratyboms, tik nusijuokė, ir čia pat atskleidė, kad čia gyvendami jie jau pripratę prie namo sienas drebinančių šaudymų. Pas juos net lubos dėl sprogimų netoli esančiame poligone yra įlinkusios, o sienos suskilę. Pasak vaikų, per pratybas naktimis kariniai orlaiviai kartais įskrenda ir į Lietuvą. Tik pasieniečiai nekelia dėl to panikos... Keliaudami toliau dar ne kartą sutikome pasienio užkardoje dirbančių ar dirbusių žmonių. Iš vietinių dažnai išgirsdavome linksmų istorijų apie gyvenimą pasienyje: štai vieną kartą žvejai plaukė Širvintos upe, kuri yra pasienio riba. Priplaukė kaimyninio Kaliningrado darbininkus, kurie statė dujotiekį. Bet statybininkai ten jau buvo pabaigę dienos darbus ir pagal niekur nerašytą statybininko darbo kodeksą, tvirtino dienos pasiekimus alkoholiu sulindę į dujų vamzdį. Pastarasis tokio skersmens, kad nesunkiai gali žmogus visu ūgiu išsitiesęs vaikščioti. Pamatę žvejus iš Lietuvos, statybininkai nudžiugo. Pasikvietė pas save ir visi drauge lėbavo iki kitos dienos ryto.
Trečioji kelionės drauge nakvynė buvo senoje girioje pasibaigus Jurbarko miestui. Bičiuliai iš varlių šlaunų mėgėjų šalies negalėjo patikėti, kad kalbos barjeras gali turėti šitiek daug įtakos. Mūsų kelią tiesiog lydėjo kažkokia magiška aura. Beveik visi sutikti žmonės šį kartą buvo linkę atvirai bendrauti. Neretai pasisiūlydavo papildomai pavėžėti. Prancūzai pripažino, kad pokalbiai lietuviškajame pasienio ruože su Karaliaučiumi yra ne tokie oficialūs kaip kaimyninėje Lenkijoje.
Pasiekus Jurbarko miestą, prie mūsų prisijungė Julija. Pasiskirstėme į dvi komandas. Tiesa, Julijai jau nuo pat pradžių prancūzų kelionė pasieniu prieš pat prieštaringai vertinamas karines mūsų didžiojo Rytų kaimyno pratybas atrodė įtartinai. Ji net susisiekė su Valstybės saugumo departamentu ir pranešė apie visai varlių giminei kylantį rimtą išlikimo pavojų ir šalies atstovų planus keliauti Kaliningrado anklavo pasieniu, o man buvo svarbu kardinaliai pakeisti svečių nuomonę apie mūsų šalies su Karaliaučiumi pasienio ruože gyvenančius žmones. Atrodo tai mums puikiai sekėsi, o tikrovėje sutikti žmonės kaskart vis paneigdavo plačiuose purvasklaidos vandenyse plaukiojančius gandus.
Palikę Jurbarką, mes pasukome pėsčiomis link Smalininkų. Pagal mano planą būtinai turėjome aplankyti Smalininkuose gyvenantį privataus technikos muziejaus įkūrėją, charizmatišką Justiną. Justinas, supratęs reikalo svarbą, tuoj prieš kameras suraitė linksmą istoriją, neva tai po tiltu į Tilžę dar ir dabar kažkur yra įstrigęs ir jau kiaurai surūdijęs karinis povandeninis laivas. Metalo vagys jį būtų gabalais išvogę, tačiau niekas negali tiksliai pasakyti, kur yra tas lobis. Ir čia pat pakvietė išmėginti dar Josifą Vasarionovičių menantį transportą. Susodinus prancūzus į kodiniu pavadinimu M20 pavadintą automobilį, kurio plačiajai visuomenei žinomas vardas yra „Pergalė“, Justinas man liepė iš visų jėgų uždaryti duris, kad kieto sūrio mėgėjų šalies atstovai išgirstų, kaip skamba rusiškas metalas automobilio, pagaminto sugriūti. Atsisveikindamas Justinas nurodė kitą gerą pašnekovą, buvusį pasienio posto viršininką.
Buvęs viršininkas pasirodė labai malonus žmogus, tikras savo krašto patriotas. Buvome vėl svetingai priimti. Prisiklausėme įdomių istorijų iš ganėtinai sudėtingo tarnybos laikotarpio. Kažkuriuo momentu buvęs pasienio posto viršininkas atsiduso: "Žinote, pasienis visais laikais maitino čia gyvenančius žmones..."
Ketvirtąją ir paskutinę nakvynę praleidome prie pat sienos perėjimo punkto į Tilžę. Buvo unikalu stebėti, kaip vyksta ne visai legalus smulkus prekių importas į Karaliaučių.
Kitą dieną mums ekskursiją surengė pasienio darbuotojas, paskui iš karto persėdome į atstovo iš kitos barikadų pusės automobilį. Buvęs kontrabandininkas, mums prieš kameras liūdnai atviravo, kad jiems paminklų niekas nestatys. Jiems laikmetis padiktavo gabenamų prekių nedėkinga prigimti. O štai knygnešiai šalia finansinių motyvų dar prisidėjo ir prie kilnaus lietuviško rašto ir žodžio išsaugojimo. Vėliau specialiu kvietimu lankėmės uždarame pasienio muziejuje. Kelyje sutiktas Stoniškių seniūnas metė svarbius darbus, ir savo laiko skyrė mums parodyti tai, kuo dabar tame pasienio ruože gyvenantys žmonės didžiuojasi. Seniūnas išsakė mintį, kad dažnai jiems yra nepelnytai lipinama kadaise suformuota kontrabandininku etiketė. Per pastaruosius dešimt metų, kai buvo įdiegta moderni sienos apsaugos sistema, nelegalus prekių gabenimas beveik sustojo. O pakilę akcizai rūkalams Rusijos federacijoje labai sumenkino pelnus. Tikrasis karas tarp pasienio apsaugos pareigūnų ir vadinamųjų kontrabandininkų vyksta pasienyje su Baltarusija.
Su kieto sūrio ir gero vyno šalies atstovais atsisveikinau Šilutėje. Labai norėjosi pasiekti Nidą, tačiau laikas to padaryti neleido. Kita vertus, mano bičiuliai per keletą dienų prikaupė kur kas daugiau įspūdžių apie linksmus, bendraujančius ir optimistiškai nusiteikusius lietuviškojo amžinojo pasienio su Karaliaučiumi gyventojus nei kada nors būtų galėję apie tai pagalvoti.

Jonas

Į viršų