Lenkijos Tatrai

Laikas: 2017.11.01-05
Vieta: Lenkijos Tatrai, Murowaniec chata
Dalyviai: Andrius, Jolita, Giedrius, Justina, Marius, Lukas, Girvydas, Paulius K., Linas ir Vaidas iš VGTU

Kelionę pradėjome jau iš vakaro, susirinkome 7 bendrabutyje, susiruošėme, susikrovėm daiktus ir išvažiavom. Per visą naktį važiavom ir ryte jau buvom Zakopanėj, kur suradom vietą parkingui. Iki chatos teko paeiti 4-6 km, tačiau užkilom gana greitai. Užsiregistruoti dar teko laukti kelias valandas iki 14 val., todėl sedėjom bendrame poilsio kambary, užkandom, pažaidėm kortom. Kai susitvarkėm daiktus kambaryje išėjom iki vieno ežero pasižiūrėti rytoj planuojamų lipti maršrutų. Ilgai nebuvom prie ežero, ėjom atgal į chatą.

Pirmą dieną susiskirstėm į 3 grupes. Aš buvau su Giedrium, Jolita ir Andrium. Buvo visokių vietų - traverso, statesnių uolų, ne visur buvo kur daryti saugos taškus, tad kai kur buvom tik susirišę virve. Ėjom nepakankamai greitai, aš su Giedrium esam nepatyrę, tad neišėjo eiti taip greitai, viršūnės nepasiekėm. Andrius su Jolita į viršūnę užlipo, tačiau per pažymėtą turistams trasą. Trasa vis tiek buvo įdomi, ne visiškai paprasta, buvo sunkesnių, statesnių vietų. Kai ėjom atgal, Andrius su Jolita mus pralenkė ir nuėjo pirmi, ir čia buvo įdomiausia dalis, kai pasiekėme vieną perėją. Andriaus ir Jolitos jau nebematėm, nežinojom, kur jie nuėjo ir kažkaip nusprendėm, kad tikrai ne į dešinę (nors chata būtų toje pusėje), tad pasukom į kairę, kur irgi buvo išmintas takas. Vėliau sužinojom, kad tai buvo mūsiškių, kitos grupės išmintas takas. Kadangi ilgai negrįžom, mūsų pradėjo ieškoti, bet kas įsiminė, tai kaip Girvydas paaiškino, kaip grįšim tuo taku namo. Sakė, kad bus upelis, kurį lengvai praeisim, tik mes negalvojom, kad tas upelis bus status. Kai pamatėm, atrodė gana baisiai, tačiau nusileidom juo ne taip ir sunkiai, nes buvo pakankamai uolų, medžių ir žolės, kuriuos galima lipant išnaudoti. Taigi parėjom įdomesniu keliu, tad posūkis perėjoj ne į tą pusę išėjo tik į naudą.

Antrą dieną pasiskirstėm šiek tiek kitaip, atsiskyrėm mes su Giedrium nuo Andriaus ir Jolitos, kurie norėjo eiti feratą. Girvydas su Luku ir Pauliumi planavo lipti ketveriukę į Švinicą. O mes patraukėm kitu maršrutu aplink ežerą ir iki perėjos, irgi iki feratos. Ten pat pasuko ir Marius, Linas ir Vaidas. Tačiau oras, kaip ir buvo galima tikėtis iš prognozių, pasitaikė nekoks, visos viršūnės skendėjo debesyse. Maršrutas buvo smagus, iš esmės nesunkus, bet gana status. Kad ir daug grožio nematant, buvo vis tiek savotiškai gražu, kai viskas aplinkui balta, pilka, o kuo arčiau perėjos, tuo didesnis vėjas ir tuo gražiau viskas apledėję. Užlipę feratos visgi jau nėjom, nes nelabai buvo prasmės per tokį prastą orą. Marius su savo grupe irgi taip nusprendė. Tad leidomės žemyn, dar apėjome vieną ratą, kur galvojom, kad gal eina trasa, bet ji tik nuėjo į tą pačią trasą kuria ėjome. Pasiekus apačioj esantį ežerą, pamatėm, kad dar eina kažkokia geltona trasa, tad pagalvojom, pabandysim ja paeiti. Sutikom kelis žmones, kurie ėjo ta trasa, bet nepabaigė, sakė, kad buvo labai sunku. Mes ėjom vis tiek, bet nuėjom irgi nepilnai, nes nebuvo aišku, kur eiti ir kai kuriom vietom buvo baisiai daug sniego. Tai paskui pasukom atgal, dar sulipdėm mažą besmegenį ir ėjom atgal į chatą. Vėl mūsų pasiilgo, nes jau pradėjo po truputį temti, o mes norėjom išnaudot dieną, nesedėt chatoj. Kiti nėjo suplanuotų trasų, tad grįžo į chatą anksti. Mes tik grįžom, puolėm prie puodų, kad greičiau galėtume nuraminti kitų ir savo skrandžius.

Trečią dieną pasitaikė nuostabus oras, švietė saulė, buvo giedra. Visi patraukė link feratos, tik Girvydas, Lukas ir Paulius išsiruošė lipti į Švinicą ketveriukę. Mes su Giedrium perėjom ketera iki Švinicos, bet nusprendėm į Švinicą nelipti, grįžom atgal ketera. Vaizdai čia buvo labai gražūs, o balti kalnai labai kontrastavo su ryškiu žydru dangumi. Buvo didelis vėjas, todėl ilgiau pabuvus vienoj vietoj, greitai darydavosi šalta, todėl daug nestovėjom. Nusileidus nuo kalno, perėjom per pusnynus iki tos perėjos, kur buvom pirmą dieną ir praėjom kalno ketera. Paskui per perėją nusileidom šįkart tuo keliu, kur pirmą dieną nusileido Andrius su Jolita. Apačioj prie ežero susitikom Marių, Vaidą ir Liną, o netrukus atėjo ir Jolita su Andrium. Tad į chatą grįžom visi kartu, išskyrus Girvydo grupę, bandančią užkariauti Švinicą. Ilgai dar chatoj susitvarkę laukėm jų grįžtant, žaidėm kortom, jau ir sutemo. Bet galiausiai jie grįžo ir papasakojo įspūdžius. Trumpai tariant, jie maršrutą pavadino "6C+ Kvieskit sraigtarparnį" lygio maršrutu ar kažkaip panašiai, tai galima suprasti, kad buvo tikrai sunku. Ferata ėjusiems per Švinicą irgi nepasirodė labai lengva arba bent jau labai nesaugi.

Kitą dieną išsimiegojus leidomės atgal iki mašinos, turėjom paskutines akimirkas dar pasigrožėti kalnais. Nusileidom, žinoma, daug greičiau negu pakilom, o Marius su Girvydu apskritai nubėgo ir dar spėjo išsimaudyti apačioje tekančioj upėj.

Kelionė buvo tikrai smagi, įdomi, kalnai kaip visuomet - nuostabūs. Lauksiu kitų kelionių į kalnus ir nepamirštamų įspūdžių juose!

Justina

Yra posakis „Kalnai šaukia ir aš privalau vykti“, kurį dar galima pavadinti plačiai tarp žygeivių žinomu pavadinimu „kalnų liga“, todėl gavęs pasiūlymą iš KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ vykti kartu į Tatrus, nedaug galvojęs sutikau. Kadangi gyvenu Čekijoje į kalnus atvykau atskirai, o prieš išvykdamas nusiteikiau puikiai praleisti laiką su Ąžuoliečiais ir pasivaikščioti po kalnus, praeiti kažkokį sunkesnį maršrutą, bei sulipti į kelias viršūnes. Labai malonu, kad atvykus į Zakopanę kalnai pasitiko mane jau pilnai prisnigę ir nereikėjo daug ieškoti tų laukinių kalnų grožio. O atvykus į Gąla Murovaniec namelį ir susitikus su visa grupe buvau maloniai nustebintas, kai pasakė, kad lipsime techninį maršrutą ir eisime via ferrata trasas. Pavalgėme vakariene, susiskirstėme į grupeles, išsirinkome maršrutus ir ėjome miegoti. Pirmoji kalnų diena prasidėjo 5 ryto, pakilus virti pusryčių ir arbatos. Pavalgius ir susiruošus visi patraukėme link kalno į kurį ruošėmės sulipti ir papėdėje išskirstę link savo maršruto pradėjome kopti. Mano grupelė Marius, Linas ir aš pats (Vaidas) pasirinkome kiek per sunkų maršrutą ( arba kaip Marius įvertino, kad ten reikia žiemos, kai viskas užšalę ) ir turėjome leistis žemyn. Bendrai nutarę, kad neisime kitiems iš paskos patys sulipome į viršūnę radialiniu maršrutu, kai kitoms dviem grupės sėkmingai pavyko įveikti savuosius maršrutus. Grįžus atgal į „chatą“ žaidėme kortomis ir visiems susirinkus vakarieniavome. Antrą dieną kalnuose nusėdo debesys, tačiau tikėdamiesi, kad jie prasisklaidys visi patraukėme savo pasirinktais maršrutais – vieni vėl į alpinistinę trasą, kiti link via ferrata maršruto. Sulipus į perėję ir vis dar esant vadinamojoje „šiknoje“ teko leistis atgal ir kalnų dieną užbaigti 13h. Po niūros antros dienos trečiąją ir kartu paskutiniąją dieną kalnai mus palepino nuostabiu, giedru oru, tik stipriai vėjuotu. Ta pačia rutina – kėlęsi anksti ir jau 6 ryto pajudėjus visi grupelėmis patraukėme savųjų maršrutų link. Kaip ir antrąją dieną planavę taip ir dabar ėjome via ferrata maršrutą, kuris dėl didelio sniego kiekio, buvo sunkiai matomas. Kadangi grandinės daug kur jau giliai po sniegu miegojo, o sniegas minkštas, saugiausia priemonė ėjimui buvo tritaktis ėjimas. Laimei, pavojingiausiose vietose, ypač kur arti skardis grandinės buvo viršuje ir padėjo mums praeiti visus sunkumus, pasigrožinti gražiais baltais aukštųjų Tatrų kalnais. Po gero dienos pasivaikščiojimo vakare vėl sėdome prie kortų stalo, bokalų alaus ir karštos arbatos su šokoladu. Ilgai nevakarojus kritome miegoti ir ryte po pusryčių atsisveikinę su kalnais patraukėme link Zakopanės ir namų!

Vaidas