Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2014    
 
 

“Pigi” kelionė į kalnus, su pižoniškom gyvenimo sąlygom..

Laikas: 2014-11- 22-25
Vieta: Slovakijos Tatrai
Dalyviai: Edas , Justas, Tratata, Andrius, Jolita, Linas, Vilma, Brigita, Monika, Linas, Marius, Ernestas, Lukas, Karolis, Vytas, Eugenijus

Susirenkam penktadienį (kaip sutarta) 16 val. prie 119, pasirodo atvykau paskutinis - gerai, kad nevėluoju. Susikraunam daiktus ir už 10 minučių pajudam link „tūkstančio litų“ pastato. Pakeliui prigriebiam Justą, paskutinė - Vilma. Keista, nors visi su žygeiviškom kuprinėm, bet merso gale dar lieka nemažai vietos daiktams.. Paskutiniai pergalvojimai - kas liko namie, nors turėtų keliauti su mumis? Kam „perekūras“ prieš ilgą kelionę.. Tratata sėdasi už vairo, o nuotykių kvapas tvyro ore.. Pajudam, nors ir su trūkčiojimais („- Tratata, sakei kad moki vairuoti?!“; ar panaši frazė tėškiama bendražygiui). Pusvalandis kelio - nuvažiuoti 5 kilometrus iki autostrados, tuo metu bandome pripratinti sėdimąsias prie sėdynių, lydėsiančių mus šioje ilgoje kelionėje, o Tratata kombinuoja važiavimo schemą, kad galėtų greičiau mus eskortuoti į svečią šalį. [...važiavimas, valgymas ir plepalai ...]

Prie sienos su Lenkija pirmasis sustojimas ?? Pasirodo pasieniečiai, tikrina dokumentus (kaip visuomet pusės keleivių pasai - lyg su padirbtomis nuotraukomis), tačiau problemų nėra ir draugiškai atsisveikinę lekiame tolyn. Po mažiau nei valandos pirmasis sustojimas degalinėje (reikia atsidurti tame „klasiškame“ merse, kad suprastum sustojimo naudą), kadangi važiuojame neilgai, tai šioje stotelėje neužtrunkame. Gal todėl, kad penktadienio vakaras - didžioji dalis keleivių pradeda snūduriuoti, tačiau „borto pilotams“- nevalia ir jie pareigingai seka prabėgančius kilometrus.

Vėliau dar vienas sustojimas (vis dar vairuoja Tratata), ir kitas - beveik niekas nesikeičia (didžiąją dalį kelio miegojau, be to, daugelis atkreipė dėmesį į Pauliaus vokalinius sugebėjimus knarkiant), beje, mūsų ekipažas – Aš, Vilma, Eds, Tratata, Justas, Karolis, Eugenijus, Paulius, Ernestas. Pravažiuojame kelrodį „M1“, taigi sukame dešinėn.. [...miegu...] Valio apie 04.30 val. [tuo pačiu Lietuvos laiku, kuris lydės viso žygio metu] galu parkuojamės viešbučio aikštelėje Slovakijoje (Tratata vairavo visą kelią 16.30h iki 04.30- „he‘s got balls“). Edas leidžia pamiegoti dar dvi valandas, o gaunasi beveik keturias..
[Žygis tęsiasi] Keliamės kaip sulaužyti.. Ką daryti toliau [hm..!], gerai.. pradedame pusryčiauti, o kur Eds? Sočiai pavalgę einame jo ieškoti - senas lapinas miega lauke - prabangiai išsitiesęs miegmaišyje po balkonu (o kad būtume žinoję..). Satelitiniai ekipažai prisijungia gerokai vėliau nei planuota 10h (GMT+2). Susilabinam, kas spėja pagriebti paskutinį šaukštą puikios Vilmos mišrainės, kas nespėja, tik „ausimis karpo“.. Išsišiepiam ir pradedam kulniuoti .. (Beje gavau papildomą virvę, kuri buvo, kaip paskutinis lašas pilnoj kuprinėj..)

Nukeliavus mažiau nei puskilometrį - „Jop šik mat, žemėlapio neturime.!“ Andrius pasiaukojančiai nubėga parnešti žemėlapio, o mes patenkinti randame vietos prisėsti ir bent truputį atitolinti ilgą pėdinimą į kalną. Neužilgam - perlipus kelis kalno šlaitus, prasideda žygeiviškas striptizas - galintys ir norintys pamažu mažina savo svogūniškų apdarų sluoksnius iki minimumo (beje, kuprinės pilnos maisto, ledo įrankių ir neapgalvotai prikrauto inventoriaus). Senbuviai linksmai šnekučiuojasi ir planuoja „kalnų pergales“, tuo tarpu „čainikai“ įsirėžę tempia kupriakus ir sukandę dantis- išdėjinėja kuprines į šuns dienas. Nuėjus trečdalį kelio pasijaučia ėjimo lazdų nauda.., anksčiau galvojau, kad jos skirtos tik įvaizdžiui sudaryti.. Tuojau pat, pasirodo pirmasis siurpraizas.., antras ir trečias - visai neblogai pagalvoju (juk visuomet per žygius privalgai tokių ir tiek skanėstų, kad nė nesapnuotum..). Praeinam kalnų upę, miškelį ir galiausiai atsiveria vaizdas į kalnus, nors šiek tiek apniukę.. žygis pradeda duoti savo dividendus.. Nukeliavus tiek - kuprinė pradeda, tartum, lengvėti, o laikas praranda prasmę.. ir supranti, kad esi ten - kur nori būti.. Be didelių pastangų aplenkiame (ir prasilenkiame) su keliomis dar didesnių pižonų nei mes grupelėmis – visų galvose kirba pagrindinė mintis „kaip čia bus.. koks oras, kaip aš pasiruošęs, kas laukia ant kalno, kada baigsis šis bukaprotiškas svorio tempimas ir panašiai ..“. Po beveik trijų valandų kelio - pamatome trobelę, tačiau nusprendžiame, kad ieškome kitos ir kelio išsiskyrime pasukame kairėn (nes mums taip pritinka ..). Be to Tratata ir Ernestas jau nuskubėjo į priekį ir paliko užrašą sniege, o mes vis tiek nesupratome, į kurią pusę jie nuėjo šioje kryžkelėje.. (vėliau paaiškėjo, kad skirtumo nebuvo - „visi keliai veda į Chata pri zelenom plese“). Dar keletas minučių ir išvystame gražų ežerėlį su trobesiais šalimais- tikras puikumėlis, juk čia praleisim tris naktis.. Vos atėjus į kiemą sutinkame daug keliauninkų - kurie jau mėgaujasi poniškom prieglobsčio sąlygomis.



Gera žinia! - miegamos vietos kainuos tik 8 jevrus už naktį (vietoj planuotų 14). Po pasistumdymų ir pinigų susimetimo “ant nakvynės” - pamatome būsimas nakvynės vietas. Laikas užsiimti patogią poziciją, iš kurios bus galima naktimis klausytis bendražygių naktinių maršų ir mėgautis raminančia bei džiuginančia draugija. Viskas buvo puiku, iki Tratata atsidūrė šalimais - “visos pasakos anksčiau ar vėliau baigiasi” - pagalvojau ir daugiau dėl to nebesukau galvos..

Kadangi “Keliauninkai esam neblogi” (kaip teigia dainos tekstas), nesėdėjom rankų sudėję, o po trumpo instruktažo - už kurio galo reikia laikyti ledkirtį (vėliau išgirdome daugiau ledkirčio panaudojimo būdų, o ir nuomonių buvo įvairiausių - daugiausia vienos kitas paneigiančių..). Tiesiausiu taikymu nuėjome į kalną.. palypėjus bent pusę kalno supratau, kad tikriems kalnams blauzdos per skystos, bet šį - gal ir įveiksiu. Vos užlipus šią atkarpą pradėjo sklaidytis debesys ir atsivėrė nuostabiausias vaizdas (už pinigus to nenusipirksi, bet jei būsi bukai užsispyręs - gali pamatyti). “Nūbai”, kaip mus vadino Tratata, buvo pakviesti palypėti dar aukščiau, o juos lydėjo Jo prakilnybė. Labiau patyręs jaunimėlis pamindžikavo vietoje, nusimanančiu žvilgsniu apžvelgė gretimas viršūnes ir nubėgo atgalios ragauti alaus.. Mums beliko bristi per sniegą link meteorologinio bokštelio - viskas pavyko gerai, net pamatėm kelis ožius, kurie mielai paskanautų žmogienos.

Taaaip, šiandien tiek naujienų. Vakarui liko prisivalgyti tiek, kad skaudėtų skrandžius (kas nešasi tiek maisto į žygelius??) ir numigti prieš viršūnių užkariavimą!
Pirma čainikų diena kalnuose (iš dviejų numatomų dienų)

Budėti ne man, taigi keltis nesiskubinu. Susėdam pusryčiauti ir užtraukiam „kusačių“.. persiskaičiuojam - kažko trūksta. Nėra Mariaus (dabartinio vado).
- Jisai vemia kraujais, jau paskutinioji ir tt. – Tratata
Visi surimtėja - Linas, Jolita ir dar kažkas skubiai nueina pas Marių - nuotaika kiek pabjursta.. Už kelių minučių grįžta palyda, jau su Marium - viskas gerai.
- Daugiau kad negirdėčiau tokių nesąmonių, Tratata. Jei pastebėjai visi nutilo, pagalvojo apie sraigtasparnį. – Linas
Keista pradžia.. pastabos užteko ir Tratatūnui.



Pavalgę iškeliaujam kalnuosna - susidaro trys gupelės 1) Edas , Justas ir Tratata 2) Andrius, Jolita, Linas, Vilma, Brigita, Monika 3) Linas ir „čainikai“- Marius, Ernestas, Lukas, Karolis, Vytas, Eugenijus. Pradžioje lipame drauge (rytą pašalę, todėl jau nuo pradžių susiduriame su sunkumais lipant apledėjusiais akmenimis). Užlipus pirmąją pakopą Andrius liepia pasidėti daiktus – naujokų krikštynos!! Hm, jau bijoti ar ne; – pagalvoju. Įbruka į rankas puodą su sniegu - darykite ledus. Kadangi gavome ir puikaus kondensuoto pieno, džiovintų vaisių, daug geros nuotaikos ir nemenką naujokų grupelę - ledus pagaminti netrunkame.. Visi ragauja ypatingų ledų - skanesni nei iš parduotuvės, pastebi ne vienas. Pagal krikšto procedūrą - belieka pastatyti sniego senį ir pabučiuoti seną žygio batą.. tačiau sniegas nelimpa, o entuziastingų bučiuotojų neatsiranda - tuo ir baigiasi pirmasis pasisveikinimas su šiais kalnais. Beje - šiandieną ant kalno visiškai nėra debesų (jie matosi tik apačioj ir uždengia žemumas), saulė plieskia visu smagumu ir supranti - kam, vis dėl to, reikalingi akiniai nuo saulės. Po sėkmingos ir linksmos pradžios grupelės išsiskirsto: Andrius - dešinėn, Edas - kairėn, o Linas - tiesiai. Kaip sekėsi kitoms grupelėms - sunku pasakyti, bet viršūnėse jie sedėjo daug anksčiau nei mes pradėjome kopti į savo perėją.

N-tasis instruktažas, kaip vis dėl to, reikia laikyti ledkirtį, prisimename, kaip rišti „austrišką vedlį“, susisegame į ryšio virvę ir pajudame pirmyn. Taaaip - ėjimas nepatogus, bet jautiesi saugus kaip šunytis parištas prie grandinės. Sniego vietomis lig tarpušakio, kitur pliki akmenys, todėl pėdų myniko pozicijoje užsibūti netenka ilgai- juk visi turi išbandyti. Pirmoji treniruotė - bandome kopti į sniegą trimis taškais (jau pripažįstu, kad ledkirtis- įrankis nepamainomas). Pasimaudę snieguose ir išmokę šią gudrybę sužinome, kaip leistis snieguotu šlaitu (taip pat su ledkirčio pagalba). Antroji pamoka - kaip susistabdyti „nusirovus“. Neliūdna ir čia - tik paliekame keistus pėdsakus sniege. Nieko ypatingo, bet jau beveik pusiaudienis, o trobon grįžti reikia iki 16 val. Kopiame toliau ir pirmoji kliūtis – kalnas labai status, o jame įgręžta grandinė vedanti už kampo, kur nieko nematyti.. Marius prisiriša virvę su apatine sauga (saugojimas dėl vaizdo) ir nušvilpia aukštyn.. po kurio laiko pradeda priimti kitus čainikus, besiveržiančius aukštyn. Į tarpą praleidžiame slovakų grupelę, kurie nesiterlioja ir šiam praėjimui reikšmės neteikia - jų tikslas viršūnė. Po 15 minučių mes jau ant perėjos - taaaaip, tai tikrai geriausia iš kalnų, ką teko regėti iki šiol.. Pavalgome ir dalis grupės sugalvoja, kad nori užsiropšti į viršūnę, man užteko grandinės ekstrymo ir lieku ant perėjos. Suvaikčiojimas trunka gerą valandą, o laukiantieji jau išbando visus susišildymo būdus.. Visi, daugiau ar mažiau, gavo ko norėjo . Šiai dienai įspūdžių į valias, todėl grįžtame trobon, kur laukia skrandžiui neiveikiamas kiekis įvairiausio maisto, kuris yra laaabai skanus, bet visiškai tarpusavyje nesiderina..

Vakaras einasi kaip įprasta, bet alkani žygeiviai sugalvoja užtraukti keletą dainų iš dainynėlio - garsas kaip skerdžiamo ožio (dar yra kur tobulėti). Šiąnakt Tratata nusprendžia, kad katukų draugija jam per prasta ir sugalvoja ateiti miegoti į palėpę.
Tą vakarą Tratata papasakojo anekdotą, kuris vėliau atsisuko prieš jį patį:
Du nauji lietuviai atsiduria dykumoje (nėra nei medžių, nei žolės). Vieną iš keliauninkų prispaudžia dideliam reikalui.
- Ką man daryti,- klausia jis bendražygį,- labai reikia, tikrai nesulauksiu artimiausio tualeto.. - #1
- Turi 10 jevrų? Tai ir valykis ... - #2
Po kiek laiko ateina pirmasis keliauninkas šlubuodamas ir išsiskėtęs,
- Kas atsitiko? -#2
-Tai valiaus su 5 ir 5 metaliniais jevrais - dabar užpakalyje įstrigo.. - #1



Antra diena

Šią naktį taip gerai neteko miegot, nes susirinko visi naktiniai giedoriai, be to, Andriaus šturmo grupė kėlėsi anksti (juk planuojama įveikti garsiąją Lomnicki štit viršūnę) ir iškeliavo dar neišaušus. Knaisiojant avižinę košę (kurios reikėjo visai nedaug, kad pamaitintų alkaną bandą - kažin kodėl??), pamatėme pirmosios grupės, kylančios aukštyn, naktinius žiburius. Vokiečių porelė, kuri dar vakare mandagiai prašė leisti pailsėti, jau išeidinėjo per duris. Pavalgius, Edo grupė, be tolesnių ceremonijų išėjo įveikinėti vakarykštės Andriaus viršūnės. O čainikai (kaip visuomet - ne patys pažangiausi dar laukė kol labiau prašvis). Šiandien mokame beveik visus įmanomus lipimo būdus (arba po vakar dienos mums taip atrodo..), taigi linksmai pasišnekučiuodami keliaujame link pirmojo kuluaro (ravo - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Statumas – pakankamas, kaip pasirodė čainikams, nes vienintelis įrankis šiam aukščiui įveikti – ledkirtis. Po keleto statesnių ledo sienelių - permirko pirštinės ir ledkirčiai parodė beveik visas savo galimybes.. ir netikėtai sutinkame vokiečių porelę (su saugos virve, po du ledkirčius prie apraišų pritvirtintus, katėmis ir kitomis gėrybėmis). Kadangi mes tiek įrangos neturėjome - tai nesunkiai aplenkėme šią grupelę už artimiausio susiaurėjimo (pasirodo jų tikslas ta pati Lomnicki štit - kuri ne kiekvienam kalnų ožiui įveikiama). Linui greitai paskaudo koją ir čainikai tęsė kelionę be prievaizdo.. palypėjus dar 20 minučių pasiekėme iki šiol stačiausią sienelę, į kurią patogiausia lipti kalnų pušelėmis - šioje vietoje pusė čainikų grupės nusprendė, kad šiandienai aštrių pojūčių į valias ir pradėjo dairytis atgal, tačiau Marius, Ernestas ir Lukas neatsigręždami nukeliavo tolyn.

Ką gi, nelipi aukštyn - nusileisk ant žemės. Ir nesureikšminę šio mažo pralaimėjimo nukeliavome į trobelę (jei pasiskubinsime - spėsime apsukti kitą viršūnę iki sutemų). Kelias atgal kaip visuomet, nesudėtingas ir greitas.. Toboje jau laukė Linas, aptarėme šį lipimą, pasivaišinome arbata ir, kaip planavome, patraukėme įveikinėti kitos viršūnės, tačiau reikėjo pasiskubinti, nes norime spėti į Edo treniruotę apie šiuolaikiškus geležis (čia Linas negalėjo daug pagelbėti) ir karstymąsi sienomis. Maršrutas visiškai nesunkus, bet užlipti tenka savo kojomis (kadangi bastomės trečią dieną- nuovargio nebesijaučia). Pusiaukelėje mus paveja vietiniai šunys (dideli, sveiki ir draugiški), bandome vyti juos namo, bet jiems nė motais mūsų reakcijos - turbūt vyksta žaidimas.. Taip ir sulipame aukštyn, vietomis randame pramintą taką, o kitur tenka suktis kaip išmanome (pirmoji šturmo grupė kirto kampą, todėl pėdsakai ne nuoseklūs). Šunys visą laiką bėginėja aukštyn ir žemyn, nes šis kalnelis jiems ne iššūkis. Pasiekę viršų galime lengviau atsikvėpti, ta proga padarome fotosesiją su šunėkais ir dėl saulės išdaigų išsirengiame iki pusės.. Skiriame gal pusvalandį laiko pasipuikavimui ir pasimėgavimui savo pergale šiandieną. Žinoma, kaip jau tapo įprasta, pasivaišiname šokoladais. Besileidžiant žemyn, išgirstame kažkokio žmogėno nervingą balsą, po kiek laiko paaiškėja, kad jis pasigedo šunų (kurie neklausė nei mūsų, nei jo..). Kai šunys suprato, kad ieško jų - nubėgo žemyn (visai kaip kalnų ožiukai) ir už savo išdaigas gavo pylos (negi klius ir mums? Susižvalgėme..). Tačiau apsisukęs ant kulnies šeimininkas nubėgo žemyn, bandėme neatsilikti, bet su kalnų žmogiukais nepasivaržysi - ypač ne čainikai. Sparčiu žingsniu grįžome atgal ir vos ne vos spėjome į Edo treniruotę, tačiau įrangos užteko vienai porai čainikų, todėl čia neužsibuvau. […]

Laikas vakarienei - oho šiandien juk Ernesto ir Karolio gimtadieniai!! Be to, kaip planuota šiandien maisto patys nesigaminame – užsakėme sriubos, apkepto sūrio (firminio vietinių patiekalo) ir alaus. [kadangi vakarienė buvo vėlai, visi buvo privalgę sausų užkandžių ir maistas valgėsi nenoriai.. be to, nežinia iš kur, ant stalo pradėjo atsiradinėti ugninio vandens pripildyta tara (argumentas rimtas)..] Linas ėmėsi iniciatyvos ir pasakė pratarmę į malonųjį klausytoją, pagerbė šioje vietoje nukentėjusius ąžuoliečius ir užtraukė dainą “Kalnai kalnai..”. Po oficialios dalies prasidėjo persivalgymo ceremonija, kuri abejingų nepaliko (o dar ta, paskutinio vakaro nuotaika). Visa kita klostėsi kaip turėtų..
[Paskutinis rytas] Budintieji verda grikius (procedūra ganėtinai smagi ir įprasta). Likusieji vangiai vartosi miegmaišiuose (juk niekur nebeskubame- galima atsipalaiduoti). Linas dalina savo ekipažą - grupelei (Mariui ir Lukui) leidžia perlipti kalną ir nukeliauti didesnę (žinoma, turiningesnę) kelio dalį ir susitikti prie keltuvų apačioje (kaip jiems sekėsi - skaitykite jų aprašymuose).

Likusiems prie stalo- grikiai nenoriai lenda į skrandžius, kas kraunasi daiktus, bet visi pasiilgsta šios vietos, nors dar neišėjome.
- Sakiau, kad jei iš vakaro viso maisto nesuvalgome - iš ryto ateina blogas oras. – Linas
Jis iš tikrųjų buvo teisus - geriau nežaisti su orais, ypač per žygį.

Išėjome namo (susirinkome dalį šiukšlių - lygiai taip, kaip reikalavo užrašas troboj). Kilometrai mynėsi labai lengvai (po velnių per tris dienas užsivarėm ant kojų - beveik kaip kalnų ožiai). Pusiaukelėj dar buvo siurpraizas, bet susidomėjusiųjų buvo nedaug ir ilgai nestovėjome. [...pėdiname...]

Pasiekus automobilius - nusivalome ne storą sniego sluoksnį nuo apsnigtų automobilių (beje čia matėme puikiausią žiemą, temperatūra apie -1°C, o sniego apie 20cm, kažin ar Lietuvoj taip pat yra sniego ??), persirenginėjame - ruošiamės kantrybės išbandymui sėdint. Taaaip, svarbus atsisveikinimo momentas - juk Andrius ir Jolita išlekia daugiau kaip mėnesio kelionei po Europą, galbūt ir toliau.. (pavydi visi). Cikucakinamės ir būtinai kiekvienas paspaudžia ranką ar apkabina nuotykių ieškotojų ekipažą.. Viskas - nebėra daugiau ką veikti šioje vietoje, išvažiuojame..

Pabaigai:
[Pakeliui namo] Paulius jau jaučia, kad vėluoja grįžti namo (lėktuvas į norvegus išlekia 6 val. ryto iš Vilniaus oro uosto, o dar reikia atiduoti automobilį nuomos punktui). Karolis (bent iš šalies žiūrint) vairuoti nepersistengia skubėdamas namo (veiksmas palėkus garsųjį „M1“).
- Stok, čia gera degalinė.. Nu ...,...,... jau pravažiavai, dabar vėl 100 km nebus jokios degalinės. – Paulius (Situacija kartojasi kokį trečią kartą).
- Čia nėjo įvažiuoti nesuprantu kaip... kitoj degalinėj sustosiu. – Karolis
- Ar matai ką lenkai padarė?! Jei nematai, tai už pusvalandžio pamatysi kai prišiksiu… - Tratata
Sustojus degalinėj:
- Kur tas Tratata jau seniai visi parėjo. – Kažkas iš minios.
- Gal vėl užsisakinėja tris kepsnius. – Kitas kažkas iš minios.
- Tūlike mačiau - šika.
- Bet tai kaip jis ten šika, juk popieriaus nėra…
- Tai jis dar turi 150 jevrų…
- Baikit gal, čia merginų yra. Ką jūs dar prišnekėtumėt jei manęs nebūtų? – Vilma
…..praėjus kuriam laikui…
- Norėčiau dabar tiesiog teleportuotis namo. – Eugenijus
Mūsų džiaugsmui ir laimei jis nesiteleportavo, o liko kartu (turbūt jį paveikė ąžuolietiška dvasia), taigi draugiškai keliavome smagiaisiais Lenkijos keliukais visi drauge.
Žygis buvo smagus ir nepakartojamas - toks apie kurį visuomet miela prisiminti. Tegyvuoja žygiai!



Vytas

Į viršų