Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2014    
 
 

Dzūkijos gėrybės, arba grybavimo baidarėje ypatumai

Laikas: 2014 - 08 – 30-31
Vieta: Dzūkija
Dalyviai: Ieva, Romytė, Akvilė, Eds, Vainius, Algis ir Giedrius

Mieli draugai, niekada neatsisakykit su tūlu ąžuoliečiu baidarėj paplaukiot. Neatsisakykit ir tada, jei tas ąžuolietis visai ne tūlas ar visai ne ąžuolietis. Pažadu, kad ir kokių minčių genamas bus jūsų teigiamas atsakymas šiai šlapiai intrigai, rezultatas jus tikrai nustebins.

Taip nutiko ir man. Paskutinį vasaros savaitgalį sugundė mane šėtonas (ne visai –onas, greičiau –onė, neraguota ir labai jau miela) lengvai, neskubant pasiirstyti baidare Ūloj. Pažadų buvo daug: kompanija kamerinė – trys žavutės baidarės, šeši draugiški snukučiai, vėsi besibaigiančios vasaros šiluma ir neužmirštama nakvynė nuostabioje Lino sodyboje su karšta pirtim, minkšta lova ir sočia vakariene. Skambėjo gražiai, o sunkumai, susiję su grybavimu upėje, buvo žaviai nutylėti.

Taigi žygis prasidėjo ankstų rytą, bandant prie dviejų metalinių žirgelių primontuot ąžuolines baidares. Kaip tai vyko, pasakojimas vertas atskiros sagos, tad į smulkmenas nesivelsiu, tik pasakysiu, kad pietums dar neatėjus ir kraujo nepraliejus, pajudėjom tikslo link. Komandos buvo paskirstytos pačiu profesionaliausiu principu – kas su kuo nori, tas su tuo ir plaukia, o kas lieka - plaukia su Romyte. Taigi taip susidarė super ekipažai: Akvilė ir Vainius, Ieva ir Edas, o Romytei teko Vainiaus brolis Algis. Trasą pradėjom Krokšlyje. Visi juokėsi, šėliojo ir kol vieni varinėjo mašinas, kiti ilsėjosi, kaip kas mokėjo.

Tik neilgai poilsis truko. Baidarės buvo nuleistos į vandenį, patyrę keliautojai sušoko į spalvotus laivelius ir nučiuožė vandeniu lengvai ir saldžiai. Patyrusiems gerai. O ką daryti vargšeliams, kurie galvoja, kad irklas – tai didelis šaukštas, ir juo grėbliuot vandenį visai nelogiška ir nesmagu. Lieka bandyti rasti savitą plaukimo stilių ir bandyti patirti nors kokį malonumą. Ačiū Alachui, man bent papuolė kūrybingas partneris, muzikantas (vakare tikrai tuo įsitikinom).

Taigi upę ėmėm orginaliai – užpakaliu. Nepagalvokit nieko blogo, tiesiog atbulomis mums geriau plaukėsi. Supratę, kad kitaip plaukt mums nelabai pavyksta ir nesistengėm perprast normalaus plaukimo technikos, kurios net pradžiamokslio neturėjom. Ėmėm visus krantus, siūbavom laivą, plaukėm užpakaliu, taškėmės ir kitaip darėm gėdą plaukimo baidare standartui. Užtai kalbos, dainos ir juokas liejos laisvai. Gal sportinio rekordo (ir draugų) nepasiekėm, bet laikas pralėkė smagiai ir greitai.

Pietų, aišku pavėlavom, buvom visaip kaip apkalbėti ir vos spėję perkasti nuvyti atgal į baidarę mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Garbūs ir žavingi mokytojai - Akvilė ir Vainius - staugė ant mūsų, kiek turėjo plaučių, ir aiškino, kaip mes galim būt tokie tugadūmai, kad tokių paprastų plaukimo technikų neperprantam. O kas mum, mes jau savo techniką turėjom. Juk gero atsisakyt sunku! Galiausiai netekę kantrybės draugai nusprendė sutrumpint mūsų, varguolių, maršrutą iki tilto. Patys žadėjo paplaukt truputį toliau ir jau su mašinytėm mus susirinkt nuo tilto, dar nespėjus iš nevilties ir liūdesio mums nuo jo nušokt.

Supratę, kad nereik skubėti, atsipalaidavom ir net upėje susiradom naujų draugų, tvirtinusių, kad jie kasmet čia plaukia ir kuo toliau, tuo smagiau daros :) Tai ir mes su šypsena grėbliavom po ežerą, netaisyklingai, bet linksmai skynėmės pirmyn ir dar nesutemus išsilaipinom prie tilto. Vos išlipus dangus ėmė niauktis, vėjelis visai nešiltai taršė sušlapusius mūsų kūnus, o pilvely gurgė alkanas Kusačius, gana įkyriai svajojantis apie vakarienę.

Nepraėjus nė valandai, pradėjo lyti, ir tupėjimas patiltėj po medžiu piešė gana niūrią vakaro perspektyvą. Bet praėjo dar truputis laiko (beveik valanda) ir draugai mus susirinko, supakavo likusią baidarę ir (pagaliau!!!) pajudėjom Lino trobos link. Ten mūsų laukė draugas Giedrius su karštais šašlykais, skaniom bulvytėm ir visokiu kitokiu gėriu kūnui sušilti ir pilvui pripildyti. AČIŪ TAU, GIEDRIAU, TU TIKRAS DRAUGAS.

Po vakarienės vėl grįžo šventinė nuotaika, buvo užkurta pirtis, ištraukta gitara (mano partnerio koziris) ir prasidėjo linksmas vakarojimas. Apie vakaro viražus nepasakosiu irgi. Galite mane smerkti ir mano aprašymų daugiau neskaityti, bet nesvarbu, kokiu instrumentu ar be jo, be stiliaus ar be klausos atliekamos dainos, vis tiek jos žavi mano širdį. Silpna aš moteris :)

Tik vakaras, kaip ir viskas, baigės. Šilta minkšta lovytė sugundė negrįžtamai ir glėbys jos buvo toks saldus, kad net ryte pabudus vyrijai, jiems išejus grybaut ir po to sugrįžus su pilnais krepšiais grybų, nesinorėjo jos palikti. O grybų tikrai buvo daug. Didžiulių ir mažulių baravykų bei visokių -budžių. Vien dėl jų buvo verta keltis, kaist pečių, dėt ant jo didžiausią puodą ir organizuot tokius karališkus pusryčius, kad po jų tik gulėt hamake ir tikėt, kad pasaulis yra gražus, belieka :) .

Taip ir praėjo paskutinės vasaros akimirkos: grybaujant, draugaujant ir renkant grybus.

Pabaiga.


Su <3 ir :) Romytė

Į viršų