Bobų vasara Vygrių nacionaliniame parke

Laikas: 2014 - 10 - 3-5 d.
Vieta: Vygrių nacionalinis parkas ir Augustavo apylinkės (Lenkija)
Dalyviai: Edas Nedobežkinas (vadas), Akvilė Gerulskytė, Andrejus Jegorenka, Vainius Raškevičius, Andrius Kukis, Jolita ir Andrius Šimkevičiai

Auksaspalviui spaliui žengiant pirmuosius žingsnius, Edas konfoje pakabino daug žadantį skelbimą: savaitgalis ant dviračių Vygrių nacionaliniame parke ir jo apylinkėse kaimyninėje Lenkijoje. Vadas viliojo nuo pižonų apsivaliusiais pliažais, aukščiausios kokybės stovyklavietėm ir specialiai užsakytu oru.

Aprašytais malonumais susigundė labai teisingas dalyvių skaičius: lygiai tiek, kiek tilpo į amžinai gyvos statusą beįgyjančią astrą. Taigi ankstyvą penktadienio pavakarę, iškart po darbų, Edas, Andrejus, Vainius ir aš susipakavome žirgelius bei kitą amuniciją ir leidomės į kelionę už sienos. Kelią trumpinome kamantinėdami Andrejų apie kasdienybę kariuomenėje, klausydami Mumii Trol ir jau lenkų pusėje besigėrėdami reklaminiais užrašais mūsų gimtąja kalba „Šviežia mėsa tiesiai iš skerdyklos“.

Nors žygelis turėjo iš esmės kultūrinę ir pažintinę misiją, tenka lengvai raustelėjus pasakyti, kad maršrutą didele dalimi nulėmė Edo gili meilė LIDL‘ui. Taigi, LIDL‘e mes lankėmės tris kartus: prieš žygį, per žygį ir po žygio. LIDL‘o darbo valandos buvo svarbiausias kriterijus, nulėmęs mūsų judėjimą laike ir erdvėje. Tačiau Edas – jau seniai visuotinai pripažintas kaip vadas iš didžiosios V - taip gudriai susuko maršrutą, kad apvažiavome turbūt visas gražiausias parko vieteles, iki soties prisigėrėme rudeniškų miškų spalvų ir kvapų, prisisvajojome prie paslaptingai nutilusių ežerėlių.

Pirmosios nakvynės vietos koordinates žinojome iš anksto, tad jau tamsoje suradome teisingus keliukus bei posūkius ir galiausiai įlėkėme tiesiai į nepriekaištingąją vietelę: puiki stovyklavietė ant kalniuko ir po juo tyvuliuojantis dailus apvalainas ežeriukas. Edas ilgai nesvarstęs pasileido nuprausti simbolinių kelio dulkių. Kitiems gi vandens ir oro temperatūra nepasirodė subalansuota maudynėms. Vakarienei valgėme lenkiškus makaronus su lenkiškom dešrelėm ir lenkišku sūriu. Virškinimo procesą perkėlėme prie ežeriuko. O ten – visa apimanti tyla, vandeny plūduriuojanti mėnesiena ir ramiai kabančios žvaigždutės.

Visą vakarą laukėme turėjusių prie mūsų prisijungti Jolitos ir Andriaus. Galiausiai iš jų atėjo sms su vieninteliu simboliu – „G“. Pagal savo sugedimo laipsnį nusprendėm, kad jei draugai pasiekė „G“, tai mes šiandien jiems jau nebereikalingi, ir susiruošėme miegoti. Tik Edas nenorėjo nurimti – ėmė iš visų jėgų ūkauti ir rėkti „Mes čia!!!!” Nesiryžom atkalbinėti draugo nuo graudžių mėginimų būti išgirstu ir jau buvome beužmiegą, kai netikėtai išgirdome atsiliepiančius balsus! Pasirodo, Jolita su Andrium buvo netoli nuo stovyklavietės ir jau ruošėsi sankryžoje sukti į neteisingą pusę, bet išgirdo ūbavimus ir tik jų dėka be didesnių vargų surado mūsų buveinę.

Šeštadienio rytą ežeriukas buvo slapukas – prisidengęs migla, nepasirodė, iki kol saulė pakilo tiek aukštai, kad atidėlioti mynimo pradžią jau būtų buvę nepadoru. Nors, tiesą sakant, ir sukirbėjo nuodėminga mintis, kad tokioje vietoje su gera kompanija būtų galima praleisti ištisą savaitgalį. Taigis, pasistiprinę grikių koše su priedais – morkytėm, žirneliais ir tušonke, pradėjome savo žygį per Vygrių nacionalinį parką.

O parkui galima reikšti tik komplimentus. Jis išraižytas dviračių ir pėsčiųjų trasomis, kurios kruopščiai sužymėtos, yra įvairaus sudėtingumo – nuo asfalto dangos iki MTB treniruotėms tinkamų miško takelių. Išbandėme įvairias trasas, o man asmeniškai labiausiai patiko „geltonosios“ – važiavimas mišku per ryškų rudeninių lapų paklotą. Beveik visą laiką tai vienoje, tai kitoje, o kartais ir abiejose keliukų pusėse tyvuliavo ežerai. Jau šeštadienį pamatėme tolumoje stūksančius Vygrių vienuolyno bokštus, kuriuos pasiekėme sekmadienį. Visiems labai patiko važiavimas per pelkes nutiestais mediniais takeliais, tvarkingos stovyklavietės, beveik nulinis kitų keliautojų skaičius. Iš tiesų, pradžioje net lengvai šiurpino tuščių miestelių pojūtis. Toks jausmas, kad, turistų sezonui pasibaigus, gyvenimas čia sustojo: visi barai uždaryti, kiemai tušti, žmonių nematyti.

Tačiau šios klasikinį siaubo filmą primenančios aplinkybės mūsų neišgąsdino ir drąsiai mynėm link savo dienos tikslo – Augustavo LIDL‘o :) Susitikę su KAndrium, pasipildę atsargas, pasigrožėjome besileidžiančia saule prie vieno iš kanalų, o Edas dar ir įėjo į kažkieno vestuvių istoriją, įsikorporavęs į besifilmuojantį vestuvininkų būrelį. Apie pamergių sukneles ir nuotakos tatuiruotę būtų galima parašyti atskirą traktatą, bet čia jau klauskit Edo, jis papasakos su visom detalėm.

Vakarojome erdvioje stovyklavietėje prie ežero. Vakarienės metu įsitikinome, kad pasakymas „Sviestu košės nepagadinsi“ ne iš piršto laužtas. Paskanauti gardžių makaronų iš kažkur mygom prisistatė dvi žybsinčios akys ir miauksintis balselis. O ryto meniu buvo išvis vegetarinės virtuvės viršūnė: ryžiai su daržovėm sočiame sviesto ir grietinės padaže. Katinas jau nebedrįso rodytis ir vietoj savęs atsiuntė amsintį kolegą.

Sekmadienį jau šiek tiek keitėsi oras: saulė gal tik kokią 11 val. įveikė rūką ir tik tada pradėjo deramai šviesti ir šildyti. Bet vėsus vėjukas gairino veidus visą dieną. Mūsų kelias jau sukosi atgalios, pro kitą vakar lankytų ežeriukų pusę. Pakeliui teko paremontuoti Edo bagažinę, sulipti į patręšusį apžvalgos bokštelį, papietauti gražioje stovyklavietėje prie vieno iš milijono šio krašto ežerų. Apžiūrėję Vygrių vienuolyną, tiesiausiu keliu grįžome link mašinų. Skaitliukas parodė, kad šeštadienį prisukome 78 km, o sekmadienį – 54 km.

Suvalkų LIDL‘e užsipirkę lauktuvių į namus, pamojavome draugiškam kaimynų kraštui ir pažadėjome čia dar tikrai sugrįžti. Pakeliui užsukome pas Edo tėvus „arbatos“, bet juk patys žinote, ką reiškia, kai arbatą ruošia mamos. Mažų mažiausiai – sumuštiniais, naminiais pomidorais ir keptais obuoliais nukrautą stalą.

Ši istorija jau artėja į pabaigą, bet, bičiuliai, jei vis dar skaitote – galiu pasakyti tik tiek: smagi žygeiviška kompanija yra geriausias priešnuodis nuo rudeninės depresijos. Perdozuoti neįmanoma, su gydytoju ar vaistininku tartis nereikia. Tegyvuoja žygiai!


Akvilė