Baidarės savaitgalį

Laikas: 2014-05- 24-25
Vieta: Ančios ežeras, Baltoji Ančia, Niedos upelis, Kapčiamiesčio HE tvenkinys
Dalyviai: Akvilė, Monika T., Vytautė ir Žygis Skuoliai

Taigi, kol įspūdžiai dar švieži, štai jums savaitgalinio baidarių žygelio aprašymas. 2014-05-24 šeštadienio rytą išsiruošėme keturiese – organizatorė-vadovė Akvilė, lakštutė Monika, aš ir mano kaip visada linksmai nusiteikęs jaunėlis broliukas Žygis. Nors ir kaip kruopščiai pririšę baidares prie Toyotos stogo, važiuodami neišvengėme diržų vibracijos skleidžiamos melodijos.

Prie netoli Veisiejų esančio Ančios ežero gan nesunkiai radę paslaptingojo Styros paliktą automobilį ir pasidalinę poromis, maždaug apie vidurdienį jau žengėme abiem kojom į baidares. „Akvile, leisi mane į priekį ar nori į galą?“ – platų pasirinkimo spektrą turėjo mano kompanionė, pradedančioji vairininkė. Truputį pamaišėme ežerą aplink starto vietą, bet apskritai plaukėsi labai smagiai ir nesunkiai, nepaisant vėliau pasitaikiusio didžiulio vėjo pasipriešinimo ežere, kuomet jautėmės kaip jūroje ir mano nuolatinių aikčiojimų ir bėdavojimosi, nes mane mušė medžiai. Na, gal tik Monika su Žygiu truputį pergyveno, kad vis sukasi ratais ir šienauja švendrus, mat Žygio viena ranka dirbo stipriau nei kita (sakė, kad dėl peties skausmo)...

Sustoję atsipūsti ir papietauti taip maloniai prisnūdom, kad nutarėm maršrutą trumpinti ir nesidraskyti. Po jėgas atėmusio ežero įplaukėm į upę, kur pasitaikė virtuolių ir posūkių, neleidusių prarasti budrumo vakarėjant. Tiesa, vienu momentu pajutome grėsmingai nusiteikusio, gulbiukus ir patelę ginančio gulbino šaltą žvilgsnį, bet tykutėliai praplaukę pavojaus išvengėme. Praplaukus Kapčiamiestį, truputį pasiyrus prieš srovę (kas labai stebino nesusipratėlius vietinius) ir persinešus baidares per hidroelektrinės malūnėlį, įplaukėm į ežerėlį, šalia kurio aptikom visai padorią vietą stovyklauti. Naktį užklupo melodinga perkūnija ir lietus, barbenantis ir lašnojantis į palapinę, blyksėjo žaibai, neleidę bijoti tamsos.

Kitą rytą pakirdom anksti, bet, kadangi jau buvom nusprendę neplaukti niekur toliau, pusdieniuką praleidome gamindami pusryčius, kakavą, degindamiesi, maudydamiesi ir snausdami – žodžiu, vasariškai atostogiškai. Pargrįžus į Kapčiamiestį, dvi iš mūsų lengvai nutranzavo iki vakar paliktos Toyotos, tuo tarpu aš su broliu šveitėme ledus vieną po kito. Jau savu transportu grįždami į Veisiejus atsilyginome už gerą geru ir paėmėme tranzuotoją – mielą bedantį kvepiantį dieduką, užrodžiusį mums paskutinę tądien maudynvietę.

Į Kauną paršvilpėme su vėjeliu, drąsiai manevruodami kelyje, klegėdami ir kramsnodami, idant vairuotoja neužmigtų prie vairo. Tik Kaune pavijome vasarišką, tvankumą vaikantį lietutį. Deja, tik dviese sudainavę Ciku-caku, išsiskirstėme namo, žygio neužskaitę, nes jis kaip Ąžuolams buvo pernelyg lengvas, trumpas ir tingus.


Vytautė