Savaitgalis dzūkijoje arba dar ne uždarymas!

Laikas: 2013-11-23/24
Vieta: Zervynų apylinkės
Dalyviai: Tomas(vadas), Vainius, Edas, Justė, Akvilė, Roma ir trobos šeimininkai: Linas, Dovilė ir Snukė.

Rytas buvo nesumautas. Nors oras vasaros ir nežadėjo, bet nesnigo. Pirmasis ekipažas (Akvilė, Vainius, Edas, aš) iš laikinosios sostinės atrūkęs su vėjeliu, prisiparkavęs prie naujutėlaites, gražutytės traukinių stoties, prabangiais tualetais (tikrinau), nusprendė nusiaubt Varėnos turgų. Ir ne veltui. Pasirodo tūlam kaime galima tooookio gėrio rasti. Net ir prisijungę vilniečiai “neišbrokyjo” mūsų ryto pramogos ir siaubė turgaus skuduryną su ūpu ir malonumu. Grobis tikrai žadėjo gerą diena. Kas strukę, kas kelnes, o kas net ne vieną puikų ir kokybiška žygeivišką rūbelį įgijo.

Visi laimingi, truputį po vidurdienio pasiekėm Zervynas ir prie kapinaičių palikę mašinėles patraukėm Matučio drevės ieškot. Pasigrožėję Zervynom ir žiurstuotais kryžiais, samanotom bakūžėm, vis gerėjančiu oru ir Edo gabumais pasakot nešvankius anekdotus apie gabius prancūzus, paupiu patraukėm miškan. Miškas kaip miškas: gražus, kvapnus, grybingas (Edas ir co ne vieną voverušką rado), pilnas gyvybės ir šėryklų, tik va kliūčių norint jį pereiti visa krūva pasitaikė: nuvirtę medžiai, garbanotas reljefas ir, aišku, pliurzė, pelkė, vanduo juodas. Aš ne fyfa, bet klaikiai nemėgstu žemės nejaust po kojom. Taigi ėjau ir cypavau, žvygavau bei labai fainai skundžiausi. Juk jei būtų kitaip aš nebūčiau Romytė, o Vainius nebūtų miręs iš juoko.

Pradėjus temti pasiekėm Matučio drevę. Nors dabar remontuojama, bet ji pasirodė žavi ir įdomi. Sukti laipteliai, maži langeliai ir eglinis dekoras sužavėjo visus. Temo vis greičiau tad paspartinom žingsnį į šiltą ir jaukią Lino sodybą. Kad kelionė neprailgtų vadas Toma davė visiem pačiupinėt savo daikčiuką ir paklausė, kas čia. O tada ir prasidėjo spėlionės, klausimai ir pasiūlymai, kol paaiškėjo, kad tai metronomas, skirtas ritmams kurti. Net neatėjus vidurnakčiui žygelį ir baigėm. Truputį sušalę, sušlapę, bet beveik laimingi pasiekėm Lino fazendą. Ten mūsų laukė linksma kompanija, gausus stalas ir karšta pirtis, kurioj išgaravo nuovargis, rūpesčiai ir kitas blogis.

Taigi kepėm grybus, virėm košę, šveitėm viską atsilošę. Šildėmės, bendravom, šiltoj troboj nakvojom. Miegmaišiuose vartėmės, gausius pusryčius valgėm ir namo išvykom dar laimingesni nei iš namų atvykom.
Pabaiga.
Romytė

Nuotraukos galerijoje.