Kulautuvos pasislidinėjimas

Laikas: 2012-01-28
Vieta: Kulautuva
Dalyviai: Gintarė, Romas (vadas), Rokas, Ramūnas

Ankstyvą šeštadienio rytą, kompanija susirinko 119 kambarėlyje. Buvome, trise vaikinai, 9 valandą kaip sutarta. Laukiame Gintarės. Po penkiolikos minučių, jau skambiname jai. Pakėlusi ragelį, mieguistu balsu pareiškia, kad pramiegojo... Paklausiame koks kojos dydis, griebiame slides ir rūkstame iki stoties jos pasiimti nuo namų.
Gintarė mus pasitinka kaip visada su šypsena ir šį kartą su atsiprašymu, kad pramiegojo. Nuraminę, kad viskas gerai, pariaukiame Kulautuvos link. Neturime konkretaus maršruto, tiesiog žinome, kad ten labai gražu, tad suksime ratą apie ją. Susirenkame daiktus, susižiūrime slides. Kelionės pradžia ¬¬– Ginterės apmokymai kaip reikia ant slidžių stovėti, kas per daiktas. Pirmas kartas. Po to smagiai keliaujame į Nemuno pakrantę. Randame mašinų pramintas vėžes, jomis ir naudojamės. Oras ne tas žodis, kad nuostabus. Saulė šviečia, vėjo beveik nėra, šaltukas spaudžia nosį, kas gali būti geriau. Nemunas pakrantės apšalusios, tolėliau vanduo srauniai srovenantis lik Kuršių marių. Rokas nusprendžia pažiūrėti ar tvirtas ledas. Ledas pasirodo labai tvirtas, bet daug slidesnis nei tvirtesnis. Su slidėm užlipus ant jo, juo slystama į srauniąją srovę. Adrenalino daug. Ramūnas su lazdas išgelbėjo draugą, tad kelionė tesis toliau. Patraukiame miško link, ten dar gražiau, nei manėme, daug miško keliukų, daug apsnigtų medžių, visko daug daug daug. Status kalnas, pramintos vėžės, sutiktas brakonierius, dar daugiau slidinėtojų tai tik maža dalis nuotykių, kuriuos patyrėme ta dieną. Neverta jau kalbėti apie tai, kad pietum, miško aikštelėje, buvome susikūrę laužiuką, kuris ir kūną ir dvasią pašildė, visgi gera miške žiemą. Kelionę baigėme jau gerokai vakarėjant.
Grįžus į Kauną kažkaip keista, mašinos, triukšmas ir kažkur skubantys žmonės. Suvoki, kaip gera buvo būti gamtos prieglobstyje. Visi kupini dienos nuotykių patraukiame namo. Buvo fantastiškai gera.

Romas L.