Facebook


Videoteka


Wiki


Metraščiai  
Titulinis » Metraščiai  » 2011    
 
 

Plaustu į Akacijas

Laikas: 2011.07.09-10
Vieta: Nemunas nuo Santakos iki Kulautuvos
Dalyviai: Dalyviai: Roma Padūmytė, Nomeda Bivainytė, Neringa Burokaitė, Akvilė Gerulskytė, Rimantas Kauševičius, Justas Kėdanis, Giedrius Skiecevičius, Rokas Sinkevičius



Ką čia daug ir bepasakoti – pasakysiu paprastai – į Akacijų alėją mes nuplaukėme! Laiku! Lyg ir nebūtų kuo girtis, jei ne ankstesnis, stačiai istorinis plaukimas, kuomet vietoj Kulautuvos teko pasitenkinti Lampėdžiais ir svajas apie Pušų amfiteatre skambančią dainuojamąją poeziją nukelti šviesiai ateičiai.

Gudročiai sako, kad geri sprendimai atsiranda iš patirties, o patirtis atsiranda iš blogų sprendimų. Tai šiemet mes jau protingi kurmiai buvom. Apsiginklavę plausto klijavimo įrankiais, pompom ir panašiais reikmenimis, rinkomės šeštadienį gana anksti ir plaukėme ne nuo kokios Panemunės, o nuo Santakos. Baisulingai norėjome spėti.

Teliūskavosi smagiai ir su nuotaika. Giedriukas ir Tratata bandė įrodyti savo vyriškumą, plaukdami vienas ant žalio pripučiamo drakono, kitas ant kažko kito pripučiamo, o mes (ir netikėta liūtis) bandėm jiems įrodyt, kad maži pripučiami daiktai ne lygis, kad lygis yra didelis pripučiamas daiktas, tai yra mūsų oranžinis plaustas. Daugiau-mažiau berniukus pavyko įtikinti ir jie ant savo žaislų, prikabintų prie plausto, lipdavo tik kai prispirdavo į tualetą.

Tik nepagalvokit, kad mūsų kompanija kokia nekultūringa buvo. Mes labai tvarkingai sveikinomės su visais pakeliui sutinkamais subjektais ir objektais, draugiškai lenktyniavom su kitu plaukiančiu dariniu, kurio vairininkai - berniukai priminė Heklberį Finą ir jo nuotykius. Pliekėm šlapią UNO, nuoširdžiai irkluodami ir tyčia-netyčia laistydami mielus draugus.

Šiaip jei žmogus linkęs kitų akyse atrodyti normalus, jam su ąžuolais geriau nesusidėt. Normalūs žmonės į koncertus ir festivalius atvažiuoja mašinom ir atsineša dekiukus beigi šaltkrepšius, o štai ąžuolai, nusvilę saulėje, bet tuo pačiu ir šlapiais užpakaliais, į koncerto vietą velka lavoną (supakuotą plaustą), kelia į viršų irklus ir, aišku (čia jau kaip tūli lietuviai), ieško padoresnės vietelės arčiau scenos.

Tokią vietą mes ir gavom, visai šalia scenos. Tiesa, iš užpakalinės scenos pusės, bet mums tai netrukdė toliau tęsti UNO maratono. Motyvaciją didino susitarimas, kad pralaimėjusieji statys palatkes.

Na, o kai prasidėjo rimtesnė koncerto dalis – Kazlas, Makejevas, Jurga, Stakėnas – be didesnių problemų atsiradome priešais sceną, šįkart teisingoje pusėje, kokioje antroje eilėje. Už tai reiktų dėkoti Romytei – jos komunikavimo gebėjimai tiek su esančiais ant scenos, tiek prie jos – nepakartojami, neprilygstami ir nekvestionuojami.

O kita diena buvo išvis šventė, kaip žydėjimas vyšnios – valgėme ant primuso išsivirtus koldūnus su grietine ir toliau atsidavėme mūsų bendrai saldžiai nuodėmei – UNO. Galiausiai nusprendėm, kad jau laikas apleisti jaukųjį palapinių miestelį, kol mūsų neišmetė už stipriai viršytą buvimo laiką, ir keliauti namo.

Tiek pripasakojusi, pabaigsiu paprastai – plaukit, vaikai, į Akacijas :)


Akvilė Gerulskytė

Į viršų