ŠIAURĖS KELIU (SKANDINAVIJA)

Laikas: 2010.07.26-08.12
Vieta: LT->LV->S->N->FIN->LT
Dalyviai: Jolita ir Jonas

Jau seniai kirbėjo mintis autostopu nukeliauti iki turistams reklamuojamo, nevisai tikro, šiauriausio Europos taško “Nord Capp” (Norvegija). Kaiptik dabar pasirodė geras metas “dumti į šiaurę”, nes šalyje tvyro neregėti kaščiai.

Jau kraunantis kuprinę žinojau, kad turiu temperatūros. Kažkokia nesamonė vasara sirgti! Todėl tvirtai nusprendžiau – kelionė padės pasveikti (taip jau ne kartą yra buvę).

Kelionė autostopu iš Kauno kaip ir daugeliu atvėju prasideda “IX forte”. Tik šį kartą, kaip dar niekada nebuvo, nusprendžiame čia ir nakvoti. Vistik skaudanti galva ir temperatūra daro savo. Kuprinę kroviau beveik visą dieną, to pasekoję tampydamas Jolitai nervus. Galų gale “ant trasos”atsiradom labai vėlai. Niekas nenorėjo sustoti. O priėjus degalinę išseko jėgos tiesioginiam kontaktui su vairuotojais palaikyti...Taigi, statome palapinę Lukoil degalinėje prie vaizdingos ugniagesių balos. Akis užmerkiu su viltimi kad rytoj jau nesvaigs galva ir bus galima operatyviau gaudyti transportą.

Iš ryto tikrai pasijutau geriau. Tad po kelių valandų mes jau Rygoje. Iki Rygos miesto vežė kažkoks naftos prekeivis.

“Oi kur reiks tas bobas dėt...” Vis skamba mintyse legendinė dainuška...Paklausiame gatvėje jau “padėtų Rygos bobų” kaip nusigauti iki kelto. Išgirdę, kad iki kelto galima nusigauti su tramvajumi labai apsidžiaugėme. Galėsime pamėginti tramvajumi važiuoti be bilieto! Sulaukę ūsuočio su metaliniais ratais, šokame vidun vis aptarinėdami, kaip elgsimės jei pradės tikrinti kontrolė. Bet kontrolės nebuvo. O tramvajaus vairuotoja maloniai mums parodė kur reikia išlipti, kad surastume keltą. Geri tie Rygos miesto tramvajai.

Atrodo kad mums pradeda sektis. Atvykę prie kelto sužinome, kad jis išplauks už valandos. Vadinasi be jokio grafiko, esame laiku ir tinkamoje vietoje!

Vakare vėl temperatūra rodo savo ragus. Nesinori nieko, tik miegoti. Kaip gerai, kad keltas plauks visą naktį. Jolita gydo mane karšta imbiero arbata su medum. Ryte pasijutau visiskai sveikas. Valio! Pasirodo gera nuotaika, beprasidedančios kelionės nuotykiai bei Jolitos imbierinė arbata suveikė.

Skandinavijoje keliauti autostopu nėra pati lengviausia užduotis. Klaidžiodami Švedijos sostinės gatvėmis, sutinkame gerąjį maršrutinio autobuso vairuotoją, kuris pasisiūlo pavežėti nemokamai. Išgirdęs mūsų kelionės ketinimus važiuoti į Norgę, žmogelis skėsteli rankomis tardamas:”Norway is nice. But it is awfully expensive!”. Nevisai sutinkame su šituo teiginiu. Skandinavijoje autostopu keliauti išties pigu. Reikia tik apsiginkluoti kantrybe. Netrukus sėkmingai paliekame sostinę ir lekiame greitkeliu šiaurės kryptimi. Likus šimtui km iki Norvegijos pirmasis “strigimas”. Esame didelėje benzino kolonėlėje. Automobilių nemažai, tačiau niekas nenori vežti. Kažkoks užburtas ratas. Lauke lyja. Mėginame įvairias autostopo taktikas. Stovime prie išvažiavimo lyjant lietui. Klausinėjame po degalinės stogu. Klausiame personaliai kiekvieno atvykstančio vairuotojo. Sėdim prie įėjimo į degalinės patalpas su užrašu “Looking for the lift to NORGE”... Niekas neveikia... Tenka nakvoti čia. Sekančią diena tas pats. Velnias. To dar nebuvo! Vėl visą dieną prasivalkiojam degalinėje. Vakarėjant jau pradeda stogas važiuoti. Nusprendžiame klausinėti griežtai kiekvieno atvykstančio. Nepraleisti nė vieno sunkvežimio. Netikėtai pamatau lietuviškus fūros numerius. Prieinam. Vairuotojas iš KLP keistas toks. Neilgai kalbėjus atšauna, kad neva neturi kabinoje vietos. Na gerai. Palinkime jam gero kelio, ir lėtai per lietų toliau vaikštinėjam nuo vieno vilkiko iki kito klausinėdami, gal kas link išsvajotosios Norgės rieda....Giliai viduje rusena mintis, kad suminkštės vairuotojo širdis ir pakvies važiuot kartu. Netrukus taip ir nutinka. Tačiau pajudėsime tik rytoj. Dar yra laiko tęsti transporto paieškas. Tačiau nusprendžiame ilsėtis. Vairuotojas, išgirdęs, kad eisime miegoti į mišką, pasiūlo apsistoti pas jį vilkiko puspriekabėje - šaldytuve. Pasirodo krovinio nėra. Tad mes užimam krovinio vietą. Esame gyva mėsa. Verdame arbata ir džiaugiames, kad lauke lyja, o mums nereikės statyti šlapios palapinės.

Važiuodami su vairuotoju diskutuojame apie gyvenimo prasmę. Šoferiui nesuprantama mūsų nerūpestingos pažiūros. Jam galvoje vien tik darbas ir doleris. Kažkoks pinigų vergas. Bet kuriuo atvėju, dėkingi esame, kad išvežė mus iš tos degalinės. Keista buvo dar ir tai, kad Norvegijoj mūsų vežti jis nenori, žada paleisti pirmoje Norvegijos degalinėje. Vairuotojas sakosi nežinantis, ką mes vežame... Bet pro sieną pervežti pažadėjo. O jei butų tikrinę?

Padėkoję už pavežėjimą ir nakvynę puspriekabėje atsisveikiname. Netrukus susistabdome lengvajį automobilį, kuris atgabena mus į Oslą.

Didžiausią įspūdį Osle mums paliko iš itališko marmuro pastatytas operos ir baleto teatras ant vandens. Objektas baltas, forma primena ledo luitą. Vėliau išgirsime prieštaringus susitranzuotų norvegų vertinimus, kad valdžia išleido per daug pinigų, įgyvendindama architekto užgaidas importuoti visą marmurą iš Italijos. Nors pati norvegija turi baltojo marmuro, kuris nenusileidžia itališkajam ir yra netgi baltesnis. Praėjus keletui metų marmuras pradėjo ruduoti. Ir dabar jį reikia reguliariai plauti.

Iš Oslo traukiniu patraukiame link Bergeno. Šis maršrutas garsėja unikaliu kraštovaizdžiu ir yra tarp dvidešimties gražiausių traukinių maršrutų pasaulyje.

Atvykus į Bergeną traukinio mašinistas pasveikina keleivius su nuostabos gaidele balse, stebėdamasis, kad nelyja ir kaip reta – šviečia saulė! Po tokio šmaikštaus sveikinimo, vagone nuvilnyja turistų juokas. Ištiesų Bergenas - per metus daugiausia kritulių apturintis Europos miestas. Pasivaikštome po miestą. Čia kaip ir Osle po tiltais gausu narkomanų ir tusčių švirkštų.

Nors atvažiavus švietė saulė ir mes naiviai tikėjomes, kad nelis, po pietų, praktiškai iš niekur susidarę debesys pradėjo gaminti lietų.

Pasisvečiavę lietaus meno ir žuvies mieste, traukiame toliau į šiaurę. Kolkas tranzuojasi visai neblogai. Dar viešėdami Osle, degalinėje įsigijome stebuklingą puodelį. Su šiuo puodeliu visus metus Statoil tinklo degalinėse Norvegijoje galima gerti arbatą, kavą, šokoladą nemokamai! Labai praverčiantis dalykas keliaujant autostopu. Tiesa, puodelis kainuoja ~ 42Lt. Tačiau dabar atradome tarsi naują albi – oficialieji degalinių kavos automatų plėšikai.

Taip plėšdami pakelės degalinės, pakeleivingais automobiliais pasiekiame Tronheimą. Uch, neblogai pasistūmėjome! Aštuonias valandas mus transportavo dvi bobulytės - norvegės. Jos iš Bergeno vaizdingu keliu nusprendė pasiekti Tronheimą automobiliu. Važiavo į kažkokį piligrimų sąskrydį. Įkvėptas bobulyčių apsilankau vienuolyne... Neva ten labai pigi nakvynė. Pasikalbėjus su administracija, nakvynė nepasirodo labai pigi. Todėl mandagiai atsisveikinu sakydamas, kad arčiau Dievo mums bus nakvoti kitame krante upės esančiame parkelyje.

Parkelis už tilto, kaip vėliau pasirodė, buvo tankiai gyvenamas. Vos įlindęs į krūmus pataikiau į smirdintį minų lauką. Tuo tarpu Jolitą aplankė senieji parkelio gyventojai – narkomanai. Pasirodo, jie čia jau nuo neatmenamų laikų gyvena. Tamsaus gymio vaikinukas mandagiai mus kvietė pasisvečiuoti pas jį namuose – po tiltu. Tikino – vietos užteks visiems.

Kad ir kaip mandagiai mus kvietė senbuvis, patraukėme nakvynės ieškoti į kitą parkelį, esanti kiek atokiau nuo centrinės miesto dalies ant kalno.

Kitą dieną tranzuoti sekėsi blogai. Kažkoks užkeiktas miestas tas Tronheimas su savo katedra. Kaip ten bebūtų, išsikrapštėme. Pakeliui vis plėšdami degalinių kavos automatus ir gerdami “chocolate milk”.

Toliau kogero didžiausias visų laikų strigimas. Per penkias dienas vos ne vos tesugebėjome pajudėti 100km. Gal dėl to, kad ant “trasos atsistodavome” vėlai. Gerokai įdienojus... Arba po pietų. Galiausiai vieną naktį apsistojome autobuso stotelėje. Nes palapinė vėl buvo šlapia, tad naudingiausia buvo pasistatyti palapinę tiesiog stotelėje. Ne bet kokioje, o iš rastų pastatytoje ir su sąmanomis ant stogo!

Sekantį rytą fortūna vėl aplankė mus. Pasigavome vokietį su karišku busiku. Vos tik įlipus pamatėm akordeoną. Tai apturėjau retą progą pagrajinti. Vokietis transportavo mus dvi dienas. Ir atvežė iki Tromso. Nuo čia dar kiek pakeliavę supratome, kad “Nordkapp” projektui kolkas nelemta išsipildyti. Labai jau daug laiko sugaišome per pastarąją savaitę. Todėl pasukome pro Suomiją atgal.

Vos įvažiavus į senių šalčių kraštą pasitiko elniai. Kažkaip mielos pradėjo atrodyti lygumos. Nes Fiordų šalis jau buvo bepradedanti atsibosti. Radome labai daug grybų. Pririnkome visą kalną raudonviršių vien tik tam, kad nufotografuotumėme. Virėme, kepėme ir dar meškoms su elniais palikome. Suomijoje tranzuoti sekėsi kur kas geriau nei Norvegijoje. Nenorėdami išnaudoti viso laiko limito, nusprendėme, kad kelionės transporto rūšių paįvairinimui grįšime lėktuvu.

Likus 6 km iki oro uosto nevažiavome autobusu. Nusipiešėme ant popieriaus lapo lėktuvą ir sustojęs suomis mus atvežė į oro uostą. Patiko jam ši idėja. Lėktuvo bilietus pirkome internetu oro uoste. Kad butų pigiau, oro uosto darbuotoja leido pasinaudoti internetu ir nusipirkti e – bilietą.

Kitą dieną jau stovėjome ant Lietuvos žemelės. Mitinio šiauriausio Europos taško taip ir nepasiekėme. Tačiau į šiaurę būtinai dar sugrįšime.