Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...

Laikas: 2010.04.24-25
Vieta: Punios Šilas
Dalyviai: Juozas Dapkevičius, Linas Kulakauskas, Girvydas, Viktoras, Audrius Peseckas (mažylis), Andrius Garbauskas, Agnė Matonytė, Andrejus Jegorenka, Jolita Buškutė, Linas Gustauskas, Mindaugas Gegužis, Žydrūnė Šegždaitė, Monika Vanagaitė, Paulius Dambrauskas, Roma Padūmytė, Jonas Miklovis, girininkas.

Sakyk, ką Tu žinai apie ąžuolą? Kad tai Lietuvoje nuo seno gerbiamas medis? kad vidutiniškai gyvena 400 – 500 metų? kad turi gydomųjų savybių? kad užaugusio medžio aukštis 25 – 35m.? O gal, kad Lietuvoje ąžuolų - paminklų priskaičiuojama ~ 145? Taip. Šie visi atsakymai yra teisingi, bet tai tik sausi faktai. O aš žinau, kad tai yra medis vienijantis žmones tradicijai, kad šiuos medžius yra įdomu sodinti, kad juos sodinant žmonės daro gerą darbą, kuris sukelia šypsenas jų veiduose, o tos šypsenos yra nuoširdžios, nes sodinant tu įdedi dalelę savęs, o tai, kas daroma nuoširdžiai turi ateitį…Ši kasmetinė ąžuoliukų sodinimo tradicija Punios šile taip pat turi ateitį!
Kauno autobusų stotyje buvau 07:50. Lynoja. Ir viena mano ‘‘svajonė‘‘ išsipildė, oras nelepinantis. Mūsų šaunus būrys: dainuojančiosios aš ir Monika, bei išklausantieji Linas su Mindaugu judame link Punios šilo. O kaip aš ten norėjau nuvažiuoti...aišku visiškai neįsivaizdavau, kaip ten nukakti, todėl pasitikėjau prieky sėdinčia stipriąją lytimi, o mes gale toliau linksminomės dainuodamos. Traukėme dainas iki pat šilo (vargšai, bet taip jie įrodė, kad dainavimas ir moterų kalbos jų negąsdina). Važiuojame keliu, sukame keliuku, nusukame žvyrkeliu, stebiu ir apžiūrinėju Lietuvos kaimus, kurie čia dar ir kaip lietuviški: kryžius prie namo, patvoriais lakstančios vištos, raštuotos langinės, o ir kvapas natūraliai ‘‘kvepia‘‘. Atvažiavus mus pasitinka šernas Minedas, stebintis mus iš aptvaro. Ąžuolų sodinimo komanda atvažiuoja vėliau,o mes mėgaujamės mašinos šiluma ir mus supančiais miškais, kur karts nuo karto pravažiuoja girininkas su golfiuku. Atvažiavus pirmąjai mūsiškių mašinai visi patraukėme į Punios girininkijos muziejų (kultūrinamės?). Tik užlipus pamatau šilo išplanavimą,toliau man užkliuvo verpstė, ir lopšys, bylojantys apie ankstesnę lietuvių buitį, šio krašto gyvūnų pavyzdžiai, augalai, ąžuolo dirbiniai...
Sulaukę Andriaus komandos, kuriam laikui atsisveikiname su Minedu ir jo kaimynais elniu, povu ir arkliais. Vis dar lyja. Judame ąžuoliukų link su MėtaŠarka (šuns vardas) priešaky. Kadangi jaučiausi ne tik drąsi, bet ir kovinga tai į ąžuoliečio Viktoro klausimą ‘‘ Kas yra drąsiausias?‘‘ pakėliau ranką aš vienintelė. Taip išsirinkau sau porą sodinimui. Čiupome visus reikiamus įrankius t.y. kastuvą, ąžuoliukus, plastmases, pagalius ir ėjome ieškot sodinimo vietos.
Visi buvome tikri gamtos mylėtojai. Sodinome, aprišinėjome, kalėme, kišome, rovėme darėme viską, kad ąžuoliukas turėtų pilną komplektaciją: vietos (plėstis ir šakotis), atramą (kuoliuką), apsaugą (plastmasę) ir jiems gero linkinčius (Mus). Negailėjome ir sau malonumų, vaišinomės šilta arbata, saldumynais, kitais skanėstais, galų gale buvome ten, kur žmonėms negalima būti – Punios rezervate, kuriame natūralumas ir augalų bei gyvūnų unikalumas yra ir, manau, bus saugomas.
Vakaras. Padirbėjome taip, kad išnaudojome mums duotas žaliavas. Ką gi, beliko laukti 18:00 kuomet viskas baigsis oficialiai. Tik – tak, tik – tak! Važiuojame pasižiūrėti aukščiausios pušies – 42 metrai! Glaudėmės prie ‘’galiūnės’‘, tiesėme rankas į viršų bandydami pajausti jos siūbavimą, kiekvienas gėrėjomis ja savaip, kas rankomis, o kas žvilgsniu. O gūdūs ir platūs tie Lietuvos miškai: kur bepasižiūri šimtametės pušys pergyvenusios nemažą Lietuvos istorijos laikotarpį, nuvirtę sausuoliai neatlaikę gamtos siųstų išbandymų, čia skruzdės sau eilinį kartą daugiabutį statos, čia driežiukas laksto pajutęs šilumą - pavasaris, kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas!
Saulė perkopus dieną, leidžiasi už miškų, o mes su Monika ir Jolita gėrimės vaizdais nuo apžvalgos bokštelio, o labiausiai buvo gražu stebėt, kaip vaikinai dirbo, jie tai darė kooperatyviai ir vyriškai: vieni pjovė poromis medžius su pjūklu, kiti smulkindavo, dar kiti kirsdavo ir nešdavo prie laužo:) Vakarienei skanavome makaronų su sūriu ir vakarojome. Daugybę dainų dainavome, bandėme net sutartines plėšti tiek pritarimo dar gyvenime nebuvau gavus;D Klausėmės Romos poezijos bei mįslių užduodamų Andriui ‘‘Du apvalūs vienas ilgas visoms boboms reikalingas, kas?‘‘ Neteisingai, Andriau, atsakymas – žirklės;D Taip pat planavome Romos vestuves su...(tiesą sakant jau pasimečiau su kuriuo, kandidatų ne vienas);D... Miškas skambėjo nuo liaudies, patriotinių ir žygio dainų bei gervių klyksmo, kurios, matyt, jautėsi pranašesnės už mus, (visgi čia jų namai).
Prieš akis laukia šalta naktis prie šiltų žmonių...:)
Kažkur toli girdimi balsai...Rytas. Pro palapinę prašmėžavo siluetas ir tai buvo Andrius su raginimu keltis. Atiraukęs paliko palapinę atidarytą, kad įeitų šilumos;D
Pusryčiams Roma sumeistravo ryžių košę su tunu ir žirneliais.Pižoniška, bet skanu ir ne tik. Kakava! Mmm...primena vaikystę:) Ilgai neužsibūnam - juk dar tiek nepamatyta, tiek nepasidžiaugta, neįvertinta! Partizanų bunkeris. Skaitoma bunkerio istorija, matome išplanavimą, bandome įsivaizduoti kaip jie gyveno, kaip gynė mūsų šalį... šalia upelis, kuriuo vaikščiojo partizanai, kad neliktų pėdsakų. Sudainuojame ‘‘ Žemėj Lietuvos‘‘ taip pagerbdami didingą šalies praeitį ir jos didvyrius. Šiandien linksminomės eidami per rąstą po kuriuo teka upelis.Žingsnis po žingsnio jau beveik perėjau visą rąstą tik jaučiu, kad kažkas šokinėja ir TRAKŠT! Matau, kaip man tarp kojų rąstas per pusę skyla, staigiai į kitą krantą lipu ir džiaugiuosi šiuo nuotykiu, kuris ir dabar kelia šypseną:) Nusileidžiame į ąžuolų alėja, kurios eksponatai pavadiniti kunigaikščių vardais. Oras puikus. Įamžiname akimirkas. Aplankome žaltės slėnį, grožimės gamta, Nemunu, skulptūromis, klausomės pasakojimų, susijusių su šia vieta. Važiuojame apžiūrėt Danielių, tai kažkas panašaus į stirnas tik rašosi ir atrodo kitaip. Ir galiausiai atsiduriame ant Punios piliakalnio. Valgome Romos uogienę, sumuštinius, lašinukus, dešrą, skilandį, mišrainę, žodžiu dar maisto liko tiek, kad ‘‘užtektų 10 alkanų studentų trims dienoms‘‘. Aišku, toliau vyko maisto dalinimas. Dalintoja – Roma. Ėmikai mes visi. Maisto dalybos buvo tokios aršios, kad mes su Andrium nepasidalinom česnaku. Bet galiausiai pasidalinome per pusę. Taigi namo grįžau ne tuščiomis ir ne tik su gerais įspūdžiais, per ir su puse galvutės česnako!:)

Žydrūnė


Metraštinikas dirbo savo darbą - įjungęs lokatorius gaudė frazes. Keletas jų:

“Sodinant ąžuoliukus, pritrūko kirvių”

Roma: -…reikia kad mane kas nors vestų!
Andrius: -aš vesiu!
(kalba buvo apie sutartinių dainavimą:))

FOTO: Ąžuoliukų sodinimas
Ąžuoliukų sodinimas, 2 diena

SPAUDA: "Žemėj Lietuvos ąžuuolai žaliuos", 6 psl