| |
Kaukazas
Laikas: 2002 08 01 - 2002 08 18
Vieta: Centrinis Kaukazas, Bezengi
Dalyviai: Vytenis (vadas), Edas, Neringa (medikė), Justė (čiombė), Lauris (remontas)
KAUKAZO DIENORAŠTIS
(ištrauka iš Kaukazo belaisvių gyvenimo)
Arklius vaidino:
Edas Nedobežkinas vadas Nr.1;
Vytenis Dapkevičius - vadas Nr.2;
Justė Pačkauskaitė čiombė;
Lauris Vaitkevičius remontininkas + fotografas;
Neringa Rimkutė med.sesuo + metraštininkė.
Rugpjūčio 01 d. Ketvirtadienis
Išvykstam 16:00, iš Kauno autobusų stoties. Kažkas paskleidė gandą, kad išvykstam 16:20, todėl pusė vėluoja. Tai tempėm gumą iki tol, kol juos išvydom horizonte. Išlydėtojų burys didelis, net smagu išvažiuot. Atsidalinam siurpraizus ir
pajudame. Autobuse esam vieni, taip kaip būtų mūsų užsakytas. Vilniuje pasipildo komanda dar 2 svarbiomis personomis - Vycka ir Lauris. O jau tada tiesiai į Minską.
Juodai karšta, daug geriam alaus, bet toks jausmas, kad jis išprakaituojamas dar jam nenutekėjus iki skrandžio.
Autobuso gale reiškiasi pakazuhai, kurie demonstruojasi ką turi kruto ir brangaus: kas sudedamas lazdeles už 200 Lt/vnt, kas plastikinius batus už kelis tūkst., kas nuliovą šalmą, kas šiaip beleką ir ne į temą
Net įdomu juos stebėti.
Burtų keliu išsiaiškiname kam klius 3 vietos-lovos prestiziniuose vagonuose, nes kaip tais bilietų dišoviausiom vietom nebeliko.
10:30 Minsko stotis. Iš ten 2:00 išvyksta traukinys į Mineralniji Vodi. Tai visą tą laiką trynėmės bei gulinėjome stoties pasieniais
Neringa
Rugpjūčio 2 d. Penktadienis
E E E pamenu tik, kad vakar buvo vakar. Su detalėm kas, kur, kada labai sunku, nes buvo labai karšta, o tai reiškia, kad pagal 1-osios pagalbos rekomendacijas reik gerti skysčių. Daug skysčių! Gėrėm alų. Daug alaus!
Prisigėrėm, daug prakaitavom, po to smigdavom, po to vėl gerdavom, vėl prakaitavom, vėl smigdavom ir vėl ПИВО.
Eilinį kartą po ПИВО nusmigau kupė lentynoj. Nors ten palyginus ir vėsu ir minkšta buvo, sapnavau košmarus. Iš pradžių mane kažkokios neaiškios jėgos labai skriaudė - gąsdino, vijosi ir žiauriai mušė. Bet įvyko persilaužimas, aš patikėjau savo jėgomis, kažkur gavau romėnišką kardą ir pradėjau visus žudyti kaltus ir nekaltus. Finale stovėjau karo lauke šlapias nuo priešų kraujo ir visas padengtas žaizdom. Aplinkui gulėjo be gailesčio sukapoti priešai, bet atsipalaiduot nebuvo laiko ant manęs slinko tūkstančiai kitų piktų kovotojų, o saulė užtemdė piktosios jėgos. Čia pabudau
jo visas šlapias, bet vietoj kraujo prakaitas, vietoj žaizdų nutirpusios rankos ir kojos. Pasirodo traukinys sustojo ir visi išbėgo pirkt ledų, aš irgi bėgu, bet ne ledų, o kad baisu. Vis dar bijau, kad mane pagaus ir nužudys. Mane visgi pagauna Vycka. Bando paaiškinti, kad pamiršom miegmaišį. Tai kas, galvoju, didelė bėda tas miegmaišis, man vos galvos nenukirto, o jis dėl miegmaišio pergyvena! Po to dašilo, o šudas! T.y. labai labai šudas! Viskas atsistojo į savo vietas, kai pradėjom gert vyną, po to alų. Mergos daugiau dainavo, vyrukai daugiau gėrė man buvo ramu VSIO IDIOT PO PLANU, tokia Alacho valia! O kai nuėjom gert dėgtinės į restoraną apie 24:00 buvau visiškai ramus, bo žinojau, mes neprapulsim.
Eds
Rugpjūčio 3 d. Šeštadienis
Labas rytas dabar 10:38, sėdim Bezengi, jau atkratėm užpakalius iki kalno (08.04)
Bet čia ne apie tai. Vakar mes vis dar važiavom. Traukinys nebloga gyvenamoji vieta. Net Vytenis jau nebenorėjo išlipti. Tokia gera vieta, taip ramu snūdas apima.
Stojam Лихая sustojime čia mes turėjom stovėti 5 val. Nestovėjom keista. Na, bet lyg Rastove stovėsim 5 valandas. Sustojam Rastove sujudimas, o kaip čia dabar mes jau seniausiai turėjom būti perkabinti prie kito traukinio ogi neperkabinti esame
Ir kaip jaustis? Jau Vyteniui vaidenasi, kad teks maršrutą trumpint per baisiausius vėlavimus, neramu
Na, bet mūsų 3 vagonų nuograuža lieka stoty važinėtis po kelių atšakas, o mes varom MIEGMAIŠIO ieškoti. Rastovas didelis miestas. Gal bus?
Na, ir išejom. +36ºC, nuotaika atitinkama, o mes bėgte paskui Vycką po sporto prekių parduotuves.
O paskui randam СПОРТ МАСТЕР parduotuvę miegmaišių daugybė, įvairiausių, išsirenkam mažiausiai gudrų (pigiausią) ir jau beveik eisim iš parduotuvės, bet
ogi žiūri į Lauryną, gražios pigios katės iš lentynos ir šypsosi. Skausmingi pasvarstymai ir pasiryžta gerbiamasis paskui 3 mėnesius badauti, bet tokios katės jam būtinai reikalingos. O paskui dar gal Lašas ilgai sapnuos tas suvarstomas katytes, kurios irgi jamšypsojosi
Na, užsipirkom. Dabar kvaso, alaus, ir į parkelius relaxuotis. (Žmonės kotais tyčiojasi iš Justės juodų dantų, net kuklu
) Kai jau nueinam iki išsvajotojo parkelio ORŲ DIREKCIJA atsuka lietų (ir dar kokį). Čia jau kaip kas nori kas po liepa slėpiasi, o kas dušinasi išdidžiai.
Tiek tų įvykių. Atgal į stotį, ten ilgai ieškom savo gyvenamosios traukinio nuograužos.
Pajudėjus prasideda bruzdesiai: maistavimasis, paskui karštligiškas šmutkių pakavimasis. Tiesa, prieš tai dar spėjom pasigrožėti naujosiomis katėmis (Laurynas visiems nekukliai demonstruoja aceit matuojasi).
Tada ateina naktis neramus, tvankus miegas ir apie 4:00 ryto lipam lauk.
Bet čia jau nebe mano raštai.
Justė
Rrugpjūčio 4 d. Sekmadienis (1 žygio diena)
LYRINIS NUKRYPIMAS: Labas, mano mielas dienorašti. Mano vardas Vytenis, aš esu vadas Nr.2. Iš vienos pusės tai yra labai gerai vis tik tai aš vadas, bet pasižiūrėjus iš kitos pusės, tai visiškai nieko gero tai pareigos panašios į šilumvežio mašinisto Nr.2 arba (o siaube!) į antro sutuoktinio pareigas.
Dar aš noriu, tau Mielas Dienorašti, papasakoti, kad aš turiu labai gerus austriškus ir geltonus batus koflachus. Jie iš tiesų labai geri, tik aš labai blogas, todėl jie labai apsibrozdino ir atpleišėjo jų priekis
4 žygio diena ( be lyrinio nukrypimo)
Dar iš vakaro susikrovėm kuprines su nekantrumu laukėm žygio pradžios. Ir 4:00 ryto mes jau esam mieste Mineraliniai Vandenys. Visai mielas Puškino laikų kurortinis miestelis, kuriame mus pasitiko vairuotojas iš Alplagerio. Kartu prigriebiam naujus traukinio pažystamus lenkus alpinistus iš Krokuvos.
Į alplagerį Bezengi atvažiavom apie 10:00. Tai prisiregistravę pas Alplagerio vadą, KPS, prisipildę balionus ir sušveitę arbūzą, patraukiam ledynu į viršų. Paėjus tokia pravilną moreną, mano gražiausiems koflachams atsilupo kraštas padengtas guma
..
Ties akmenimis su memorialinėm lentelėm žuvusiems alpinistams, nusileidome ant ledyno. Dar paėję ~15 min. pasukom į dešinę link žolytės. Nes pagal mūsų paskaičiavimus, turi būt Barankošas. Tačiau žolytės nepriėjom, nes užpuolė šikna (Bezinginskaja žopa) ir ~17:20 ant uolinės morenos sustojam nakvynei.
Vytenis
Rugpjūčio 5 d. Pirmadienis (2 žygio diena)
Ataskaita:
Budintieji kėlėsi 4:30. Išėjom 6:40. Iš pradžių ledynų, paskui išėjom į dešinės pusės (ėjimo kryptimi) moreną. Po to lipom į šlaitą su vargonais. Praėjus šį etapą, prasidėjo ledynas į viršų link cirko su Canerio, Čiurlionio perėjos. Statumas ~15-20º. Apie 11:00, palikom užmetimą ir papietavom. Einam toliau. Lietaus metu pasedėjom kokią valandą po tentu. Priėję cirką užsidedam kates, pradedam lipti į Canerio perėją. Viršuje matosi galingi ledokričiai. Ledas sueižėjęs, katės sukimba gerai. Statumas 20-25º. Taip prieinam plyšius. Per plyšius organizuojamės turėklą. Didesnių problemų nėra. Per plyšius einam ryšiais. Prasideda lietus ~17:00, stojame nakvynei. Randame vietą užsikimšusiame plyšyje. Statom palapinę, verdam vandenį, pavalgom ir ~21:00 einam miegot. Vieta nelabai patogi, ale geriau
negu nieko.
Dienoraščiui:
Ir ko gi mes neveikėm
Iš ryto atsikėlėm tarp kažkokių plyšių, visai šalia Baran-Košo. Ir išėjom. Ėjom, ėjom, ėjom, ėjom. Ledu, morena ir priėjom vargonus. O kaip šlykštu
Bet Vycka sako: ramiai, kaip turi būt, čia morena. Nu morena, tai morena einam toliau. Ir radom ledyną. Justei nuo ledyno akys į pagalbines orbitales išoko ir ji tik lemeno zabroskė, zabroskė. Dar po kiek akių sprogdinimo atsirado ir zabroskės vieta. Zabroske metam už akmenų, papietavom tiek, kad dešros dar liko ir rovėm toliau. Praėjo šiek tiek laiko ir Vycka buvo išgirstas kokią valandėlę teko snūduriuoti po tentu
Na o paskui
Paskui pradėjom kilt į šlaitą, kuris atrodė kaip perėja. Akys eilinį kartą darėsi didelės, dusavimai palaipsniui stiprėjo. Taigi, priėjome pirmuosius plyšius. Vytenis buvo pirmasis, bet kai perėjo ir ištempė turėklą, tai gavosi, kad virvė eina tiesiai per plyšius. Vytenis sako niekis, bet aš atsekiau, kad visai ne niekis ir tada randam kelią per sniego tiltelį. Dar šiek tiek palipus plyšiais ir išgirstam sprendimą nakvoti
plyšyje. Nu ką, prasiplatinam plyšį, kad palatkė tilptų ir einam miegot. Sunku
kvėpavimas kaip po maratono, valgomojo noro nėra
Nu tai labanakt, visiems briedžiams ir gazelems
Lauris
Rugpjūčio 6d. Antradienis (3 žygio diena)
Rytas. Kad ir kaip naktį traškėjo, plyšys neištirpo. Šiknos nėra, tai skubinamės, kraunamės žaislus. Tik hip hop tram pam pam ir Laurio gražusis šalmas į pyšį nudardėjo
Kabinam virves, akimis narstom plyšį, bet šalmo ten nėra. Hm
pala pala, juk ne į tą plyšį jis įkrito. Akurat. Edas leidžiasi ir taip išgelbėja Laurio galvą.
Energingai pajudame ryšyje į perėją. Kelią pastoja didelis plyšys, imamės priemonių, kabinam turėklą, pertampom kupras. Tai užtrunka gan ilgai, Vycka nerimauja, nes tolumoje jau matyti besiartinanti šikna. Perėja atrodo jau čia pat, bet
kaip toj dainoj o už perėjos perėja, o už perėjos perėja ir horizonte tikroji
Pakilimui, aišku, buvo ir paprastesnis variantas lipti morena, bet mes ne to važiavom, kad ožių takais vaikščiotume.
Valio! Perėja! Sėdam, užkandam ~13:00. Nors visi ko tais be apetito. Kam blioga, kam galva skauda, pas kai ką ir varnėnas apsigyveno
Šikna jau čia pat. Bet mes ryžtamės dar kilti, nes dar pusę dienos juk liko. Lipam matomais pėdsakais ir STOP. Afigienas rūkas ir lietus. Šlaitas gan lavininis
laukiam prasisklaidymo. Susėdam ir skaitom pasakas. Būtent pasakų knygelę mums kažkas įdėjo kaip siurpraizą. Dabar mes jį ir naudojam. Kiekvienoj pasakoj įžvelgiamas šiuolaikinio gyvenimo principai: mafija, reketas
, kad ir apie kokius nekaltus žvirblelius ji būtų.
Nieko nebus. Ta užsisėdusi debesis, nesiruošia nuslinkti. Čia vėl tipo kaltas Vytenis reikia jį slėpt. Vytenis tipo bandydamas nuramint kaltes jausmą, kasa duobę, kur mes po to užsidengę tentu, hrapielinom vildamiesi, kad visa tai laikina. Gan atšąlom, ypač atšąlo šlapios kojos. Pagulėję porą valandų ir spjovę į tą kvailą viltį, statom palatkę nakvynei. Niuru, kai esi priklausomas nuo kažkokios principingos šiknos. Mes tik purvini taškeliai tame tirštai baltame - maištingame debesyje. Nuotaika pakelia Justės sesers Gintės siurpraiziukas Dainavos buteliukas. Visiems linksma, juokas palydi ir į saldžius sapnus. Ech, vis dėl to yra gerai kaip yra ir kas benutiktų tai bus tik tam kad būtų dar geriau
man jau gerai.
Neringa
Rugpjūčio 7 d. Trečiadienis (4 žygio diena)
(Lipimas į Lelverį)
Šią nakt budi Vycka, milžiniškos valios žmogus! Keliasi 4 val. nakties šikna, keliasi 5 val šikna, keliasi 6 val. oriukas tiesiog nuostabus! Kitas spjautų 4 val. ir atsikeltų 8:30 ramia sąžine. Tas kitas aš, bo guliu ir dzejuoju, skauda gerklę, galvą ir šikną. Tokio aukščio poveikio dar nesu ragavęs, apie galvos pasukimą baisu net pagalvot pragariškas skausmas. Todėl bandau įtikint Vycką palaukt, nes šikna labai gudri, tik mes išeisim, o ji iš už kampo ir užgrius. Bet arbata garuoja reikia keltis. Iš apetito matosi, kad grupės savijauta nekokia. Pageriam truputį arbatos su keliais džiuvėsiais ir nuo sotumo, net keliai linksta. Išeinam 7:30. Oras puikus, matosi Elbrusas ir daug daug visko. Einam ryšiais 1- Vycka, Justė; 2 Edas, Lauris, Neringa. Po valandos šlaitas per status, Vycka kabina turėklą. Po to dar bandom eiti ryšiu, bet ant uolų per sunku, Vycka kabina toliau turėklus. Tuo metu, apie pietus oras pasikeičia į blogą pusę, apsiniaukia, pučia vėjas, šikna užgulia vienu pusrutuliu. Pamenu, kai susirinkom keturiese: aš, Neringa, Justė, Lauris ant vieno saugos taško ir drebam, laukiam, kol Vycka pakabina turėklą. Pajudėt neįmanoma, nes nėra vietos, o ir sauga ne pati geriausia (du kabliai). Taigi, mankštinam tik blakstienas. Artėjant vakaro laikui, užlipu turėklu iki uolinio maršruto pabaigos, kur pagal visa logika ir turėtų kažkur būti viršūnė. Čia manęs laukia nusikalęs, bet patenkintas Vycka. Už gubriuko lygtais matosi viršūnė. Mes santūriai džiaugiamės tuo vyrišku džiaugsmu, kuris matosi tik iš akių, ir visiems atlipantiems Vakaro žinių diktoriaus balsu sakom, kad iki Lelverio liko 2 pirštai prieš vėją. Paskatinimo tikrai reikėjo, nes visi nusikalę, sušalę, neėdę ir serga inkilų barškėjimais. Ryšiais išeiname į tariamą priešviršūninę perėją o čia stati snieguota ketera. Va tau ir viršūnė. Vat tau ir načiovkos. VOS NEUŽEINA MORALINĖ ŠIKNA. Vycka surenka paskutines jėgas ir nueina ketera. Kabinam dar vieną turėklą, ir tik prie uolų randam vieta, kur įmanoma pastatyti palapinę. Apie saugumą nakvynės geriau negalvoti ant keteros vienoj pusėj durnas šlaitas, kitoj uolos su birančiais akmenais. Bet rausėmės ir statom palatkę. Kažką daryt daugiau nėr jėgų visą dieną ant kojų, šalti, nevalgę, ateitis mūsų miglota. Taigi, šiandien pakabinta 6 virvės, maršrutą praėjom greičiau alpinistinį negu turistinį. Nakvynė ~ ant 4000m aukščio. Visą dieną nevalgę ir vakare vos vos pavalgom popierinių makaronų ir arbatos. Vėl užgriuna varginantis sotumas ir galvos skausmas. Ačiū Alahui, baigėsi dar viena ekstrimalių atostogų diena. Tegyvuoja šviesusis rytojus!
Eds
Rugpjūčio 8d. Ketvirtadienis (5 žygio diena)
Na, rytai vis blogėja. Jei prieš tai bent iki 12:00 užpakaliai susilaikydavo ir dar šviesdavo saulė, šiandien užpakaliai nuo pat ryto.
Prabudom savo egzotiškoj nakvynės vietoj, ant sniego keteros iškastoj duobėj. Palapinė siubino visą naktį, kai kurie sužavėti visą naktį ir prasiklausė, galvodami apie palapinės atsparumą aršiems vėjo gūsiams.
Rytas kaip jau tampa tradicija be šiltos košės. Va, buvo geras daiktas sintetinis raudonas gėrimas su daug džiovintų vaisių. Krutinamės, pakuojamės, aunamės į šlapius batus, lankstome kačių šniurelius pagal bato formą (prieš tai katės ledkirčiu iškapojamos iš sniego). Kuprinės fantastiškai aplediję, tokiais aštriais lediniais dantimis.
Ilgainiui ~8:00 išeinam. Nuo 4:00 iki 5:00 ruošėm valgyti, nuo 5:00 iki 6:00 dar snaudėm (blogas oras).
Ir iš karto įdomybės. Pirma su katėm ryšiais karstomės statokomis uolomis, paskui statokas snieguotomis atsikyšančiomis apšarmojusiomis uolomis (Vytenis kabina turėklą). Gerai, kad rūkas, nes žemyn statumas geras, dar ir galvelės apsisuktų
dar vienąsyk keberiojomės ryšiu, ir mes jau ant keteros, kažkur apylinkėj viršūnė.
Visi užlipa, randam turą, ten raštelis ant šokolado popierėlio. Vietoj rastų saldainių paliekam lašinių ir žinių apie save. Štai ir baigėm su Lerveriu (4350m). Toliau jau galų gale žemyn, net keista. Einam ryšiais (Vytenis aš - Lauruis, Neringa - Edas), kartais paklimpstam bjauriai giliam sniege iki užpakalio, kraustomės per uolas. Tiek tų nuotykių.
Čia aiškiai matyt darytos aikštelės palatkėms. Čia naujovė neišpasakyta galų gale pietaujam! Patvarkom beveik visą dozę sūrio ir NET šiek tiek dešros. Viskas į kitą žygį maisto neimsiu.
Paskui sumislijom apeit + Bezimianają viršūnę, už jos (prieš Gestalą) turėtų būti gerų nakvynei vietų.
Na va, sumislijom ir darom. Stojom pietų apie 11:00, išeinam ~13:12. Einam ryšiais: Vytenis čiombė ir Edas Neringa Laurynas. Ir tada prasideda. Einam einam, gana status šlaitas ir kreiva kruša beria sniego kruopas ir dideliu greičiu. Vytenis man asmeniškai matosi itin neryškiai, o dėl aiškumo, kur link traukt dar blogiau. Tad tenka stoviniuoti, laukti laikinų prašviesėjimų, tada šiek tiek į priekį, ir vėl stop. Taip ir keliaujam.
Na, bet ilgainiui neblogai prasišviečia, matosi Gruzija, gražus žalias slėnis, klampojam giliu sniegu iki juosmens. Mes su Vyteniu nueinam šlaitu žemyn, nubrendam tuo sniegu. O veltui paskui tenka, anot Vytenio ragais ir dantimis kraustytis atgal, klimpstant ne ką mažiau.
Na, bet šlaitas išsilygino, mes jau tarp Bezimianos ir Gestalos. Randam stovyklą iš 2 palapinių, ten renčiam ir sau prieglaudą. Tuo metu atsigauna bjaurusis vėjas, neša į veidus aštrius ledukus tai dienai jau Gestala nebenusimato. Statom palapinę, prismaigstom viskuo kuo turim, pradedant ledkirčiais, baigiant katėm ir lendam vidun.
Vakarienę valgom viduje. Kiaulinės kruopos (kokia rizika) su spirgučiais. Tiesa, ne visiems ta kiaulinių kruopų košė taip gerai ir lenda. O paskui po arbatos ir labanakt.
Justė
Rugpjūčio 9 d. Penktadienis (6 žygio diena)
Iš ryto palapinė linguoja nuo vėjo ir sniego antplūdžių. Ir aiškėja viena tiesa, kad artėja šikna, ne šiaip sau šikna, o žopa bezinginskaja. Ta šikna iš vienos pusės labai baisus daiktas, sėdi ir nieko nematai Bet iš kitos pusės, pasižiūrėjus filosofiskai, tai nėra taip jau blogai: eit niekur nereik, gali apie gyvenimą mąstyt kiek tinkamas. Taip ir sėdžiu sau mąstydamas. Staiga man kyla idėja pasidalint šia gyvenimo gerove su bendražygiais
Ech kaip gera sėdėt ir nieko neveikt. O ta išgama šikna (žopa Bezinginskaja) nutarė iškrėsti kiaulystę. Ir mano filosofinę ramybę, sutrukdė šauksmas iš lauko:
- Lopata ušlaaaa!
Po kelių sekundžių, su apatinėm miegojimo kelnėm ir koflakų vidiniais batais jau lauke. Bandau skolint virvę geranoriškai nusiteikusiems kolegoms iš plačiosios Rusijos. Organizuoju saugą simboliškuose kastuvėlio gelbėjimo darbuose. Atlikus šias gelbėjimo apeigas, paaiškėja, kad mano gerąjį Jurgos dovanotą kastuvėlį teks paaukoti žiauriesiems kaukazo kalnų dievams.
Po šio pasivaikščiojimo, jau nebebuvo taip gera. sėdėti
Kelnės šlapios, kojinės irgi
Dar tą dieną aprašant, reiktų paminėti, kad sulaukę gero oro bangą (šikna, turbūt, nuėjo papietaut) aš su Edu bandėm užkopti į Gestalos viršūnę. Bet beeinant pakeliui šikna atsigavo ir vėl mus užklupo visu savo žiaurumu. Mums teko glaustis prie vieno akmens ir keikti savo likimą
Vėliau šikna pasigailėjo dviejų vargšų litovcų ir leido jiems sugrįžti pas saviškius.
Gale dienos apeidamas užsnigtą palatkę, radau kelias dideles skyles. Ką, galvoju, užkasiu sniegu, nes adyti nesisekė.
Prieš eidamas gult, palinkėjau geros nakties ir pakaitom melstis, kaip sakant, už mūsų palapinės prakaitą.
Vytenis
Rugpjūčio 10 d. Šeštadienis (7 žygio diena)
Gutenburgas
Va prisiminiau. Bet daba apie viska iš pradžių. Diena 4 val. buvo rūkas, bet už tai džiugiai be vėjo. Ir palatkė naktį ne taip jau besikėsino sugriūti.
Taigi, kėlėmės. Arbata ir pirmyn ruoštis. Bet tai nepaprasta palatkė su visais daiktais per per 2 dienas jau spėjo šaknis įleisti. Kates radom 1,5 metro gylyje sekdami geltoną virvutę, o puodo prisiėjo ieškoti visą plotą perkasant ir zonduojant. Pavyko, todėl daba turim zonduotą puodą . Išsiruošėm. Saulė šviečia. Ruseliai į Gestolą, mes žemyn. Atiduodam maisto likučius. Dar paklausiam, kaip čia dabar geriau leistis. Atsako, kad prie lentelės, ant Bezengi viršaus yra akmuo, ant kurio patogu kilpą užrišti. Viso gero ir išeinam. Viršuje yra lentelė, yra akmuo. Nepatogus, bet kilpa laikosi. Taigi leidžiamės. Viena virvė ir slepiamės už akmenų. Ilgai trunka, kol nusileidžiam ir ištraukiam virvę. Antrą virvę užtvirtinam už akmenuko ir kablio. Vėl Edas pirmas. Jam nusileidus, su Vycka persirišam virvę, kad apkrova vienodai tektų akmeniui ir kabliui. Leidžiuosi aš. Vidurį virvės pasigirsta šauksmas akmuo. Nuskilo akmenukas, laikęs virvę. Patinka kabliai. Vyteniui akmuo sužeidžia ranką. Vėliau nusileidžia mergos. Edas pameta šalmą. Ilgai girdisi jo stuksėjimas jooo, dar daug liko leistis
Ilgokai Vytenis stoviniuoja viršuje ir kažką rėkauja, bet galų gale susichronizuojam nusileidimą ir išlaisviname virvę. Leidžiamės traversuodami toliau link didelio akmens. Aplink visur pienas, dugno nesimato, tai ir nebaisu. Nusileidus prie akmens Vytenis jau ten konstruoja balkoną ir žada Soči. Nakvynės vieta firminis balkonas po akmeniu. Aplinka labai kamerinė, bet miegot su apraišom nereikia. Visai faina. Dar viena nakvynė į kolekcijas. Geriam kakavą, valgom Justės siurprizą ir sapaliojam apie Soči. Gerai
Edas dar leidžiasi vieną virvę žemyn tuoletan. Sakė išeinąs pas mergas. Nu ir gerai
. Bet pyrago valgyt vis dėl to parsirado.
Miegam susispaudę.
Labanakt.
Lauris
Rugpjūčio 11 d. Sekmadienis (8 žygio diena)
Pagaliau rytas. Romantiška nakvynė balkone, nebūtų romantiška, jei išsimiegotume kaip pridera. Vieniems tiesiog labai liuks, kitiems teko dalyvauti naktinių drebulių seansuose. Kad ir kaip šalta, keltis nesinori, bijai ir krustelti, nes atsiklos dar vienas plyšys, pro kurį trauks ciongas
Kylam
kaičiam arbatą
kusačius
likucių baiginėjimas ir krapštomės iš balkono. Šiandien turim pasiekti zabroskę, kuri jau matosi. O jau ten mūsų laukia išsvajoti sausi batai, maistas ir
.. Startuoja Edas. Virvių kabinimas ir visų 5 žmonių nusileidimas trunka ~2 val. Kai lauki, atrodo gan ilgai, ypač kai šala tos šlapios kojos. Smagūs nusileidimai uolomis, po to grožėjimasis didinga kalnu panorama, kuri karts nuo karto paslepiama tarp debesų ir jau visai kitaip atrodo ta pati kalnų grandinė. Tyliąją kalnų karalystę sudrumsčia akmenų griūtys. Toks žavingas paprieštaravimas tylai, vis primena, kad laikas apsižvalgyti ar neparlekia koks akmenukas. Leidžiamės į upeliuką, laikinas apkurtimas, nes vieni kitų negirdim, pakol neesam šalia. Viskas užtrunka ilgiau nei tikėjomės. Kabinom tą diena 5 diulferius. Laikas spaudžia. Jau aišku, kad iki zabroskės ir šiandien nebespėsim. Bandom sustiguoti maisto likučius. Na dar šiam vakarui sukrapštysim
Paskutinis leidimasis iki ledyno. Visi kabliai sukalti. Edas užgarantuoja, kad nusileisim ryšiais, bet tauta, prisisotinusi aštrių ispūdžių, tuom suabejoja. Ieškom tinkamo akmens kilpai
Jo nerasta. Po gan ilgų paieškų ir pamąstymų vis tiek visi nusileidžiam su Vyckos išduodama sauga. Tik va, jam jau sudėtingiau, nes nebebėra kas jį pasaugo
Šis žaidimas visų nusileidinėjimas užsitęsia iki sutemos. Per tą laiką, randam unikalią vietą nakvynei: po atsikišusiu akmeniniu stogu, nuo kurio atlūžusių plokščių akmenų sluoksniai. Jais ir pasiklojame pagrindą mūsų būstui. Na mes jau negalim miegot įprastoje vietoje, mums reikia ekstrymo. Būtent čia taip ir yra: metras pro šalį ir tu jau nučiuožtum į nežinomybę arba eilinė akmens nuoskila (po kuria mes ir miegosime) gal pritrėkštų tave kaip musę
Vycka finišuoja jau po 20 val. Šiandien ~12 val. truko žygio dienelė. Temsta. Geriam arbatą ir baiginėjam meduolių trupinius. Dar padarom suk suk ratelį ir tipo sotūs bei laimingi lendam į palatkę. Vis tiek ryt pasieksim tą zabroskę.
Miegasi nekaip, vis neapleidžia jausmas, kad slystu žemyn. O iš šonų suspaudę nakvynės kaimynai neleidžia man palipt aukštyn
Taip ir nesupratau ar čia sapnas ar šiaip apsilankęs kvailas jausmas
Neringa
Rugpjūčio 12 d. Pirmadienis (9 žygio diena)
Na va, pabudom vienoje iš savo orginaliųjų nakvynių. Šį sykį tai kreiva palapinė po kabančia uola, kuri mus saugo ir gina nuo krentančių akmenų. Keliamės vėlai. Pirmas vaizdas pro palapinės angą Lauris su šalmu ir rūgščiu veidu bandė eiti be šalmo už kampo. Jo vos nenudaužė švilpiantis akmuo.
Pusryčiaujam - chalva su arbata, nieko daugiau nėr. Nuo nakvynės vietos ilgesingai žvelgiam į zabroskę akmenų apačioj (mes ateinam) ir leidžiamės. Išeinam vėlai, ~9 val. Nuo artimiausių keterų švilpdami skraido akmenys. Leidžiamės ryšiais gana stačiu ledynu, sudarytu iš kalvelių ir bokslėjaus lovių. Vytenis leidžiasi aš saugau, aš leidžiuosi jis saugo
Vytenis nusileidia prie kažkokio bergo aš leidžiuos sava trasa. Einu, einu užpakaliu į priekį, kačių dantimis ir natūraliai savo nestabiliai prigimčiai, nuslystu. Pasileidžiu žemyn trasa lyg kažką atsimenu reik stabdytis ledkirčio nesugraibau na ir krentu kažkur, jau stačiai. Pakimbu ant saugos žiūriu, viskas ok, kabu negiliam berge, viskas OK, šalmas nusiritęs, bet tai baikė. Tada rėkiu iš visų jėgų, kad atleistų saugą, aš nusileisčiau dugnan. Visi patenkinti. Nieko. Kviečiu Laurį, Vytenį
Nieko. Nu net nervas ima. Po kurio laiko sauga kiek atsileidžia, galiu jau tame įdubime stovėt.
Pasakoju pagal liudininkų atsiminimus
O tuo metu Vycka laiko rankom už virvės, užgulęs ant saugos ir bando garsiai paklaust ar aš gyva. Jokio atsakymo negirdėt. Nu, viskas, anot Vytenio, Justei ragučiai. Jau renčia planus, kaip čia reiks pranešt šeimai (pirma Agnei). Prisiskubina antras ryšys, fiksuoja virvę, Vycka skubiai pats leidžiasi į bergą. Žiūri Justė stovi išsiskėtus, sako, labas Vyteni. Oi kaip apsidžiaugė Vytenis, kad gyva, tai atleido visas nuodėmes ir priglaudė prie tėviškos krutinės.
Tai va, paskui visi leidosi per tą bergą: kas diulferiu, ką ant saugos nuleido. Ilgainiui išjudėjom toliau. Ėjom jau ryšiais nuožulnesniu ledynu, Justės buvo paprašyta daugiau negriūti. Ką gi, tai įvykdyti pavyko ne iki galo. Vėliau priėjom jau statesnį ledą. Laikas kabinti virvutes ir diulferiuoti žemyn arčiau kompoto. Nusileidom iš viso 4 diulferiais. Nuotykiai įvairūs: tai virvė neišsitraukia (Vytenis lipa atgal, tai akmenai skraido. Su akmenais artimiau susipažino Edas ir čiombė: nusileidus 2 diulferiu, chebra iš viršaus rėkia AKMUO! Žiūrim kas gi vyksta. Kaip sako Edas, žiūriu skrenda ore toks didelis ir sukasi! Na, o aš atsisuku tikrai: ore didelis, ir sukasi. Šokom su Edu į skirtingas puses, tai neužkabino akmuo nei virvių, nei mūsų. Kai tėškėsi už metro kito, pažirę ledai gerai aptaškė. Na, o mažesni ir tolimesni akmenai ir tolimesni akmenai ir toliau praskrisdavo. Ramiai sedėt ant to šlaito neteko.
Po paskutinio trumpoko diulferio jau pėsčiomis pasileidom žemyn, nors ir ryšiu. Paėjus paskutinį pastatėjimą, jau tapo aišku, kad virvių daugiau nebus pakvipo kompotu. Tada žemyn, žemyn kone bėgte. Ledynu dar nuklydom šiek tiek, bet kryptis aiški link morenos, kur palikom zabroskę. Po 3 dienų nulipom nuo tos Čiurlionio perėjos. Dvi nakvynės ant sienos, mažai maisto, daug virvių. Bet mes visi apačioj, visi sveiki. Pralipom kažkokiu orginaliu alpinistiniu maršrutu. Fantastika.
O tuo tarpu lekiam link zabroskės. Pakeliui stojam pavėpsot į gaują kalnų ožių, kertančių ledyną. Visai nebaigštūs, didžiuliais ragais, kažko (gal zabroskės) ieškojo negyvoj morenoj. Na, Pauliukas būtų iš tapkių iškritęs iš džiaugsmo ir visas juostas išpyškinęs. Dar radom tų ožių atsarginių dalių, taip pat ir ragų. Eds vieną ir pasiėmė atminčiai.
Na, o zabroskė buvo visa (ožiai nerado), tik kai kas sudrėkę. Vikriai pietaujam, nes turėjom planą: bėgt link Austriškos stotelės (Avstrijskoje stojanki).
Bet geri norai viena, o nuovargis kita. Vytenis kalba lėčiau, merginos kliūna už akmenų. Ir temsta. 20:30 stojam. Taip maždaug ir baigėsi ši ilga diena. Dar tiesa, budėjom - taigi chebros dvasią pusę dienos palaikė kompoto su daug džiovintų vaisių vizija. Na tai, ir virėm naktį tą kompotą. Antras dublis ir pavyko (pirma versija: kompotą išvertėm jau beužverdantį, teko paskui tuos velnio džiuvėsius rinkt nuo ledyno). Bet galų gale ko nepadarysi dėl tautos gerovės? Dar, tiesa, buvo skanios sorų košės. Kas virė
. Tokia vat puota ir pabaigė šią ilgą dieną po jos labai greitai visi lūžo gražiais ir tiesiais kūnais ant ledyno pastatytoj palapinėj. Beje, dar vakare mes gražiai užpleistravom daugumą skylių kad Lietuvai būtų geriau. Tiek.
Pasakojo daugumos nuotykių dalyvė (kai kurių organizatorė) Justė
Rugpjūčio 13 d. Antradienis (10 žygio diena)
Dniovkė
Sedėjo kartą meškiukas ir ežiukas po didžiausiu miško ąžuolu ir kalbėjosi:
- Tu kada nors klauseisi tylos, ežiuk?
- Taip, daug kartų, meškiuk.
- Na ir kaip?
- Nieko tylu.
- O man patinka, kai tylumoj kas nors krebžda.
- O tai kas, pavyzdžiui gali taip krebždėti?
- Nu
pavyzdžiui ŽAIBAS.
Nuo pat ryto pasidarė aišku, kad dienelė bus labai labai gera. Švietė saulė, nebuvo jokio rūko, tačiau niekas neskatino lįsti iš miegmaišio ir daryti daug fizinių pastangų. Be to, budintieji be ginčų sutiko atnešti į palatkę pusryčius. Po valgio visus apėmė ta reta palaima, kada yra dainuojama: Hare Krišna, Krišna Harė
ir jai tau smogia į kairį žandą tu atsakai aš tave myliu Atsipeikėjom tik tada, kai kalbos nukrypo apie asmenines darbo problemas ir apie didžiąją politiką aplamai. Šeip ne taip 11:30 val. išjudėjom į Alpiskie načiovki. Oras buvo puikus, nuotaika labai gera, kojos ėjo pačios. Po geros valandos buvom vietoj.
O pindesy, tik pindesy, tu nebijok pindėt
. Atėję į vietą, iškratom kuprinės turinį ant akmenų ir pasineriam į gilią PINDESIO būseną. Ir niekas, nei kaitri saulė, nei viena po kitos griūnančios lavinos, nei pati niekaip nepasistatanti palatkė, nesutrugdė mums būti toje būsenoje iki vakaro. Koks nors nepatyręs keliautojas sušuks negali būti, visą dieną išbūti giliam PINDESY, tai neįmanoma! Iš tikrųjų, tai nėra lengva, bet nepamirškit, kad tarp mūsų nebuvo žalių naujokų visi nariai yra nusipelnę PINDESIO virtuozai. Jeigu trumpai, tai veiksmų eiga būtų tokia: atsisėsti reikia priešais Bezengi siena pagrindinėje PINDESIO pozoje (kad būtų šilta ir patogu), primerkus akis niekur nefiksuoti žvilgsnio, o begiot su juo tarp Šaharos iki Lerverio viršūnių. Burna turi būti pržiota, kad rankos laikas nuo laiko galėtų ten įmesti kokio maisto. Klausa turi būti sukoncentruota į lavinų dievišką simfoniją, jokių kitų garsų PINDĖTASIS girdėti nebegali
Tik vakare išėjom iš PINDESIO, pasistatėm palatkę, susikrovėm kupras, o aplinkui pastebėjom daug kalnų ožių. Tai labai gražūs ir įdomūs gyvūnai. Jie švilpauja kaip švilpikai, laižo žmogaus šlapimą ir žaidžia su Laurynu įdomius žaidimus. O naktį varto akmenis aplink palapinę bei griaužia Vyckos koflakus ir taip garsiai, kad neįmanoma užmigti. Vakare nuėjom į svečius pas Voronežo alpinistus. Šaunūs vyrukai, nors ir įvairaus amžiaus, bet puikiai sutariantys ir linksmi žmonės. Nors jų misija Džengi košo ne tokia jau ir linksma, jie dvi savaites ieško žuvusio žemiečio. Vakarėlis buvo puikus: jie mus vaišino lašiniais (Voronežo sūdyti!) mes sūriu ir šokoladu. Kalbėjomės, juokavom, išgėrėm už kalnus, kurie suartina žmones.
Eds
Dienos topas:
Dešimtą žygio dieną, Lauris paskelbia:
- Turiu šikpopierio dar nei karto nenaudoto!!!
Rugpjūčio 14 d. Trečiadienis (11 žygio diena)
Paskutinė diena, kai einam. Kaip planuota, keliamės anksti. Šiandien dideli planai. Anksti - tai 4:00 keliasi budintieji taigi šiek tiek vėliau visi kiti. Tokiu metu dar anksti, tamsu. Valgom, ruošiamės. Vytenis įsitikina, kad jo koflakai ožių naktį nesudomino, skirtingai nei mes jį bandėm įtikinti. Pajudame jau prašviesėjus, ~5:30. Šiandien planas Dichnaušo perėja. Iki jos dar priklauso gerokai pakabliuot ledynu į viršų. Ir išeiname. Pasiimame tik apraišas, virves, kitus įrangos žaislus bei šiek tiek džiovintų vaisių. Pradžioje akmenynai, šiek tiek sniego. Ant ledyno jau užsidedame kates ir pirmyn link perėjos. Mergos vadovauja paradui (gi svorio tai neneša). Užkylam dar vieną pakilimą. Ten Justė sėda ant akmenėlio laukti kitų (nėra tikra dėl kelio), o Neringa bėga tolyn kairiau. Kai pasiveja kiti paaiškėja, kad kairiau nereikėjo. Sukame dešiniau. Neringa pamatys ir paseks artyn. Užlipame ant paskutinio pakilimo, toliau tik perėja. Matom Neringa toli kairėje intensyviai pėdina link kitos perėjos. Patraukom pečiais, pamojuojam, o patys link Dichnaušo.
Ten, per bergą siunčiam Vytenį į viršų, kad virvę pakabintų. Na, jis lipa ir žiauriai keikia lipimo vietą (yra skilimas šlaite). Užlipa iki viršaus per dvi surištas virves. Čia prasideda, konstruktorius Vycka nori galutiniškai pabėgti perėjos viršumi idant mes jau kiltume, kitoje jau saugesnioje vietoje, be trūkimų. Bet jis tai viršum bėga, o mūsų virvės galas labai nori paskui. Pradžiai pailginam virvę Neringos repšniuriu, paskui Lauryno
Galų gale sujungtomis Vytenio lazdomis, o ilgio vis tiek trūksta. Na, nipelis.
Tuo pat metu, neturintys ką veikti susidomėję stebi Neringos progresą. Ši užlipa kita perėja (MVTU). Ten pavaikšto. Tada kažko bėgte žemyn. Vėl bėgte visą kelią žemyn iki sekančio pastatėjimo. Žodžiu galų gale įtarė, kad kažkas ne taip su tom perėjom gal ne į tą lipa Kai galva atitinkama kojos kenčia, bus mankšta merginai. Galų gale ji ima grybaut link mūsų. Pastebėjo galų gale. Va, galų gale.
O Vycka nulipa žemyn, kad baigtų šitą neaiškų reikalą. Taigi, svarsto galva, ką daryt. Ir sumąsto. Eds ir Lauris varo į kitą lengvesnę perėją (MVTU), o mergos su tuo pačiu Vyteniu mezga virves ant tos pačios Dachnaušo perėjos, tik jau tvarkingai.
Taip ir lipom. Vytenis pakabina virvutę, merginos lipa, pasimoko sukinėti būrus. Tada vėl Vytenis virvę kabina. Vėl lipa merginos. Šlaitas nestatus, tad lengva ir gera lipti. Virvė tik tam, kad psichologiškai lengviau būtų. Na, užlipti reikėjo 3 virvių. Pasėdim ant perėjos, paėdam džiovintų vaisių. Tušinuko nėr, tai dėl to raštelio nepaliekam. Jau vėluojam nuo grafiko. Laikas ir žemyn. Leidžiamės diulferiu, Vytenis pėsčiom su dviejais ledkirčiais ir sauga iš apačios. Per tą laiką berniukai jau subegiojo į savo perėją ir nužingsniavo palatkės link. O mes irgi nusileidžiam, susivyniojam virves ir judam, taipogi link stovyklos. Šiek tiek pasileidus nusiimam kates prasideda slalominis nusileidinėjimas jau patęžusiu sniegu. Ir iš tiesų nusileidžaim itin greitai, per valandą. Į viršų kabliavom bent 2 val.
Nusileidus į stovyklą, dienos dar nepabaiga. Pavalgom skanios košės (išvirė šaunieji vyrukai), pakuojamės žaislus. Saulė šviečia, tad išėjimas atidedamas du kartus, kol galų gale 3:00 pajudame. Taip ir leidžiamės: greitai bėgam žemyn. Tuo tarpu pamažu traukiasi rūkas, trumpam dar stojam paskutinį kartą žvilgtelėti į sieną. Kai nusileidžiam nuo krioklio, palendam po debesiu oras vėl toks, kaip ateinant. Gal niekuomet čia mes ir nebuvom?
Ant ledyno susėdam pavalgyti džiovintų vaisių ir pasileidžiam žemyn ledynu. Vytenis yra dėl vieno vyno butelio tikras, kad parbėgsim stovyklon per 2 val. Tai pagal tai ir eina, tiksliau bėga. O mes paskui. Daug nepapasakosi lekiam per ledo kalniukus, per akmenis, paskui švytruojančius Vyckos koflakus. Ilgainiui kiek skylam: Lauris su Edu nusuka kiek dešiniau ir atsilieka, mergos ištikimai lekia paskui Vytenėlį. O veltui. Nusukam į bjaurų ledokryčiuką
ten ledo briaunos žvyru nubertos. Lipi ant jos ir slysti. Taigis taip ir atsitinka, kad krenti 4 kartus ant vienos kojos net pikta. Na, tik pamažu išsimušam iki žolės prie upelio. Akmenys apvalesni, žolytė ir gėlės. Būt puiku, jei ne nuovargis nuo to bjauraus akmenyno. Ir dar tie du (Edas su Lauriu) sėdi kitam krante akivaizdžiai ant smagaus takelio ir mojuoja patenkinti. Na, bet ten per upę nenusigausi dabar bėgam toliau savo krantu per gražią pievą karvių takais, per akmenukus net vaizdais nebespėji pasigrožėt. Galų gale jau ir tiltas į Bezengi. Sunku gi, paskutinai žingsniai liko. Užlipam iki palapinių miestelio, o kur bazuojasi litovcai mums jau nurodo. Na, čia jau žmonės, košė, alus. Įspūdžai liejasi per kraštus. Svarbu paminėti ir nežemišką dušą bazėje, kur visi netrukus ir nulenda. Tikriausias daiktas didelis veidrodis, kur įdomu pasižiūrėti ką Kaukazas iš tavęs padarė.
Tiek tos dienos, palapinė pastatoma, kiek palaukus, gal pati pasistatys. Į ją netrukus moterys ir sulūžo. Tačiau dar eina kažko į barą juodasis turistas, bet, atleiskit, labanakt.
Justė
Rugpjūčio 15 d. Ketvirtadienis
Atsimiegoję kaip pridera, keliamės. Pusryčiaujame, renkamės žaislus ir jau važiuojame iš Alplagerio bazės namolio. Ech, per daug gerai buvo, todėl ir trumpai. Jautiesi ypatinagi pakylėtas, atsigavęs, pailsėjęs, laimingas, o kartu ir nusiminusi, kad jau atostogos baigėsi. Galvoje jau kirbžda mintis svajonė - tikslas, atvažiuot čia dar ir dar kartą. Aš tikriausiai ligonė. Nes visos tos kelionės jau nebepataisomai sužalojo mano psichiką. O man nuo to tik geriau. Tai va, grįžtu iš kalnų sanatorijos. Po 10 dienų trukusio gydymo ir bendravimo su tokiais pat ligoniais, padariau išvada, kad mes esam sveiki. Tai tie kas musų nesupranta yra ligoniai! Hm
, idomu, kelinta man jau stadija.
Šiaip ne taip, autobusiuku nusikratom iki Min.Vodi. Traukinys išvyksta tik po 5 val. Tad turim begalės laiko susipažinti su šiuo miesteliu. Miestelio geriausias, lankomiausias, labiausiai vertas dėmesio mums pasirodė naminio vyno kavinukė. Prisiragavom ir dar pasikrovėm ąžuoliečiams į Lietuvą lauktuvių.
Apie 1val. nakties išvažiuojame.
Neringa
Rugpjūčio 16 d. Penktadienis
Без друзей
Нас по жизни бросает
Злой судьбы карусель.
Часто в жизни бывает
Мы теряем друзей.
Сердце часто забьетса,
Нужно путь продолжать.
Но без них нам придетса,
Долгий путь продолжать.
Шел с тобою он годы,
Верил твердо в тебе.
Жаль что силы природы,
Неизменны в сегда.
Кавказ это самое лучие место перезимовать лето.
16.08.2002 13:10
Rugpjūčio 17 d. Šeštadienis
Kodėl čiukčė susprogdino traukinį?
-Todėl, kad jis visalaiką jį pravardžiavo: čiuk-čiuku, čiuk-čiuku
Taip ir čiukinomes visą parą. Tad nenuostabu, kad po to ir arbūzai pro langą skraidyti pradėjo.
Rugpjūčio 18 d. Sekmadienis
Lietuva. Kaunas. Vasara. Šilta. Namai. Vonia. Gilus miegas savo pataluose.
Ko tais nesinori dar grįžti į rūpesčiais perpildytą kasdienybę. Tad dar kiek galima ilgiau bent mintimis pagyvensiu kalnuose.
Neringa
VADO ŽYGIO ATASKAITA LIETUVAI
Ką tik grįžom iš Kaukazo - Bezingi.
Tai vienas geresnių, saugesnių ir patogesnių rajonų kiek teko būti per paskutinius kelis metus rytų kalnuose. Traukinyje Iš ryto, važiuoji dar diena ir būni lageryje. Vakare nakvoji ant ledyno. Sekančią dieną, jei tik sveikatos užtenka, gali lipti į perėją ar viršūnę. Bezingi alplageris sutvarko leidimus, transportą ir t.t. (http://www.mountain.ru/bezengi/ ). Už tai paiimdamas simbolinį 1$/dienai mokestį. Už tą patį mokestį, dar galima pas juos gauti radio ryšį, palikti daiktus ir išsimaudyti duše.
Rajonas pilnai saugus - vietinių aukštai beveik nėra, sudėtingos perejos ir Bezingi siena daro neįmanoma visokių svanyu atsiradimą iš Gruzijos.
Pats žygis gavosi gan trumpas (10dienų). Dauguma iš jų buvo skirta pagrindiniam rajono akcentui - Bezingi sienai. Užkilę Niznij Canerio(2A) perėja, toliau kilom ketera per Lelverio viršūnę. Iki vak. Čiurlionio (3A*), Bezingi sienos viršum apėjom Bezimianąją viršūnę iki Ryt. Čiurlionio (3B-3A*). Ten mus ir užklupo tipiška Kaukazietiška š...a. Ja pralaukę atsisakėm nuo lipimo į
Gestolos viršūnę ir sprukom žemyn. Vietoj planuoto antro rato (Per Selli - per Dichnaush) pasitenkinom tik radialiniu įkopimu iš Austriškų nakvynių į Dychnaush(2B) ir per MVTU(2A).
Vytenis
ATASKAITA BALTIKUMUI APIE MŪSŲ KAUKAZO ŽYGĮ
(kuriame mes užėmėme III vietą ir apgynėme žygio V kategoriją )
JUDĖJIMO GRAFIKAS
Kelionės
diena Maršruto atkarpa Data
1 A/s Bezengi - Barankoš 02.08.04
2 Barankoš led. Caner 02.08.05
3 Led. Caner - per. Caner Nižnij (2A, 3900) 02.08.06
4 Per. Caner Nižnij Lelverio viršunės ketera. 02.08.07
5 Lelverio viršūnės ketera Lelverio viršūnė
(2B alp., 4355)- per. Vak. Čiurlionis (3A*, 4220) perRyt.Ciurlionis3A*,4310) 02.08.08
6 Laisva diena (blogas oras) 02.08.09
7 Bezimianaja (KBR, 4310) Bezingi Siena 02.08.10
8 Ledimasis siena 02.08.11
9 Ledimasis siena led. Ulunauz 02.08.12
10 Led. Ulunauz Austriškos nakvynės 02.08.13
11 Austriškos nakvynės per. Dychnauš (2B, 3872)
MVTU (2A, 4200) - A/s Bezingij 02.08.14
TECHNINIS MARŠRUTO APRAŠYMAS
Kilimas į N. Caner perėja iš rytų pusės galimas arba per Canerio ledyną, arba apeinant jį iš dešinės pusės (kilimo kryptimi) biria morena. Mes kilome pirmuoju variantu, daugumoje vietų jis laisvai praeinamas. Iki bergšrundo atviras. Persikeldami per bergšrundą organizavome turėklus (2x40 m). Nuo bergšrundo ledynas tampa uždaras, todėl iki perėjos einame ryšiais, su vienalaike sauga. Nuo N. Caner perėjos ėmėm kilti šiaurės rytinės Lelverio viršūnės keteros šlaitu. Nakvynė, pakilus apie 300 metrų sniege įsirengtoj aikštelėj. Nuo šios aikštelės dar palipus apie 200m kabiname 50m turėklą ant keteroje iš sniego kyšančių uolų. Baigiam lipti firno šlaitu ryšiuose su pakaitine sauga. Keterai perėjus į uolinį maršrutą vėl kabiname turėklus (2x40 m). Perlipus žandarmą uolos vėl padengtos sniegu, šiek tiek paėję pasistatom palapinę už žandarmo esančiame balnelyje įsirengę aikštelę. Nuo šios aikštelės uoline ketera einam su pakaitine sauga. Kabiname turėklą tik prieš pat Lelverio viršūnę lipdami sniego - firno šlaitu. Nuo viršūnės snieginiu plato judam su vienalaike sauga. Pakaitinę saugą vėl naudojame tik nusileisdami ant V. Čiurlionio perėjos. Nuo šios perėjos Bezimianaja (KBR, 4310) viršūnę apeidinėjam pietiniu jos šlaitu. Beinant šiuo šlaitu oras visai subjūra, dėl prasto matomumo dažnai tenka stoti ir laukti. Ant R. Čiurlionio perėjos statom palapinę nuo pūgos apsaugodami sniego sienele. Sekančią dieną pralaukėm dėl blogo oro. Nuo perėjos kylam šlaitu iki Bezimianaja viršūnės. Užkilę ant plato ir paėję apie 100 m imam leistis. Besileisdami pakabinom 12 diulferinių virvių, iš jų 7 naudodamiesi uolų kabliais ir kilpomis, o 5 ant ledo kablių.
Iki Dichnauš perėjos bergšrundo einam su vienalaike sauga, ties bergšrundu prasideda status apie 100 m ilgio šlaitas. Šį šlaitą įveikiam kabindami 3 turėklus ant ledo kablių. Nuo perėjos nusileidimas analogiškais turėklais diulferio būdu.
Į MVTU perėją užlipom su vienalaike sauga. Kelias nuo Dychnauš perėjos link MVTU eina per uždarą ledyną. Nusileidimas tuo pačiu būdu iki Austriškų nakvynių.
REKOMENDACIJOS
Priešingai nusistovėjusiai nuomonei šiame centrinio Kaukazo rajone galime patogiai ir saugiai organizuoti įvairaus sudėtingumo įkopimus į viršūnes ir kalnų žygius. Iš visų pusių jį saugo natūralios kliūtys, o visus reikalingus dokumentus, transportą ir t.t. galima nesunkiai gauti su Bezingi alpinistinės stovyklos pagalba.
Planuojant maršrutą reiktų atsižvelgti į tai kad pagrindinio kalnagūbrio perėjomis nerekomenduotina verstis į pietų pusę.
Ant Canerio ledyno cirko greitesnis užkopimas per moreną ( geriausiai per Kel (1A) pereją), tačiau lipant tiesiai, bergšrundą galima išnaudoti ledo technikos treniruotėm, o lipimas ledu nėra toks varginantis.
Nuo V. Čiurlionio perėjos nesant dideliam lavininiam pavojui rekomenduotumėm leistis tiesiai nuo balno ledo šlaitu. Leidžiantis šiaurės vakarine ketera reiktų paeiti iki Bezimianaja (KBR, 4310) višūnės plato vakarinio pakraščio ir iš ten pradėti nusileidimą.
Dichnauš perėja reiktų įveikinėti kaip galima anksčiau ryte, kol vakariniam šlaite esantis firnas kietas
|
|
