Slidžių žygis į Kolos pusiasalį

Laikas: 2002 kovo 8 - 23
Vieta: Kola
Dalyviai: vadas-Algis Kaselis (Vilniaus turistų klubo veteranas)
čiombė - Daiva Bindokaitė (naujokė)
med.sesuo-Neringa Rimkutė (KTU Ąžuolas)
remontininkas-Marius Bernotas (Vilniaus baiderastas su slidėmis)
fotografas-Povilas Kaselis (naujokas)


Ištraukos iš dienoraščio "Ockabarikų nuotykiai Koloje ir Piteryje".


Kovo 14d.
Pagaliau palikome kamurkę. Visiems jau norisi išbandyti palapinę, miegmaišius, save šaltoje nakvynėje. Užsikrovę kupriakus patraukiame nežinia kur...
Čiuožiame gan lėtai ir mane tai nervina, ypač nervina sekti kam iš paskos... Tad prasiplėšiu į priekį ir lekiu, lekiu, kad net smagu darosi. Tokia tyluma, tokia ramuma, tokia šventė tavo širdyje, kad norisi dainuoti. STOOOP!!! Pasiveja Algis rūstusis ir po monologo apie gyvenimo patirtį, prižadu (likusią žygio dalį) vėžliuoti paskutinė. Tad jaučiausi, kaip motinėlė antis, skaičiuojanti, ar visi ančiukai prieky...
Kovo 15d.
Sniegas limpa - putos drimba
Iš pradžių nesupratau bajerio-pradėjo lipti prie vienos slidės, tad sinkavau kaip karo veteranė. Pasivijusi juos pamačiau, kad gavosi visa karo lauko ligoninė-nei vienas negalėjome čiuožt. Pikta. Net labai! Toks oras, o reikia sėdėt. Ten ir sutikome pagrindinę žygio pasakojimo heroję Alionką, kuri nuoširdžiai papasakojo apie savo slidžių padėtį ir žvakučių paskirtį ("...a mi ta svieckai namazali...")
Kovo 16d.
Leidžiamės jau prietemoje nematomom pėdom. Algis garsiai mąsto, kaip reikia atsargiai eit. Povilas įjungęs durnių pradeda žaisti su bobiku-mat su juo jam mikroklimatas geresnis... Čia tikras cirkas ir dar be pinigų!
Dedamės slides ir čiuožiam žemyn. Man pasireiškia vištakumas-nieko nematau nei su okuliarais, nei be jų. Išiviepiu, bet nuo to nei šviesiau, nei geriau, tik vis greičiau, greičiau... Kažką girdžiu prieky, tas kažkas jau per arti! Plumt, sustabdau. A, tai Marius, jis irgi nieko nemato. Pala, pala, nebesuprantu:jei man vištakumas, tai kas jam tada? Gaidakumas??! Dar kažkas atlekia. Plumpt, sustabdo Daiva. Jėga, bet perzdikaulis tai skauda, pasidžiaugia mums...
Kovo 17d.
Tiesiog trūksta žodžių...
Kovo 20d. Piteris
Mums žygis dar nesibaigia. Tad jau nuo pat ankstaus ryto mes šturmuojam parduotuves.Tą dieną gan sėkmingai išleidžiam beveik visus rublius,vakarop dar už likučius aplankom Arktikos muziejų. Na, vertas dėmesio:visa istorija kaip pradėta tirinėti šiaurę,kokie atradimai-praradimai...Įspūdį paliko pačių pirmųjų slidžių pavyzdys.Su tokiom tik pozuoti,bet tik jau nešliuožti... Aplankėm ir skulptūrų parką, bet visos skulptūros žiemai buvo patalpintos i dėžes, primenančias tualeto budeles. Gan juokingai atrodė tulikai su auksiniais užrašais:"Piotr I"...
Kovo 21d. Piteris
Šią dieną skyrėm muziejams. Tad aplankėm nemažai Piterio muziejaus kasų,mat nelabai mus norėjo įleisti už turimus 30rub. Jau geriau į litus neversti,nes suprasi, kad esi ubagas-bomžas, o dabar esi turistas-užsienietis. Dar už 10rub. pakylam apsižvalgyti ant soboro stogo: gan niūrus vaizdas, tad bandai įsivaizduoti, kaip visa tai atrodytų vasarą...
Babkių nier. Skrandis jau šoka breiką, o rūstus badas žvelgia į akis... bet mes vis einam, einam, einam. Nieko nebus - ieškom skylės. Valio, atradom, tiesiai prieš restoraną "Kotlet"(na ir pavadinimai). Tai "priputom" tiek, kad net akyse prašviesėjo. Jau norisi kuo greičiau namo, nes tas didelis triukšmas, išprotėjęs eismas, po ramybės kalnuose labai jau vargina.
P.S. Kelionės keičia kelionę, o tau vis maža ir maža. Tiesiog kablys įsmeigtas į nugarą ir tu blaškaisi vis ieškodamas būdų, kaip ištrūkti iš tos rutinos... Ištrūkti į nepažįstamą kraštą, kur niekas tavęs nepažįsta. Tada jautiesi laisvas, pabėgęs net mintimis nuo palikto gyvenimo būdo... Čia vyrauja kiti išgyvenimo dėsniai. Gaila, kad žmogus vis labiau prisiriša prie tekiamų "patogumų". Juk važiuoji tam, kad atlaisvintum savo sąmonę, tiesiog pasidžiaugti gamtos teikiamais malonumais-stebuklais.
Nespėji nei mirktelti, kai nepažįstamas kraštas tau tapo mielas, o supantys žmonės jau-artimi bičiuliai. Užplūsta šilti jausmai. Atrodo, kad pasikeičiau, pasikeitė ir jie. O gal pasikeitė požiūris į juos? Įsiplieskęs pyktis paskandinamas juoke. Sakyčiau, tie nesutarimai net labiau suartino mus.
Taip greit prabėgo tas laikas. Jau reikia rinktis savo žaislus ir skirstytis į savo kiemus... Liūdna ir tiek. Tiesiog norisi bent dar kelioms dienoms pratęsti žygį.
Neringa